Kunigas Rytis

Pakalbėkime šiandien apie tai, kaip turime budėti. Viešpats kasdien ateina pas mus. Jis nuolat siūlo mums gausias savo malones. Jas gauna tik tie, kurie nuolat laukia jo atėjimo, tikisi jo gerumo, jam atsiveria, jį šlovina, jam dėkoja ir tarnauja. Jis nuolat beldžiasi į žmogaus širdį. Jis nori pripildyti ją gyvenimo džiaugsmo, ramybės, išminties ir ištvermės, drąsos ir stiprybės. Jis ateina į kiekvieno žmogaus santykius, veiklą, finansus, sveikatą.

Vienoje šeimoje kilo konfliktas ir jų vienintelis sūnus paliko juos. Tėvai laukė ir tikėjo, kad jis netrukus sugrįš. Sūnus daug mėnesių nesirodė, neskambino, nerašė. Prabėgo metai, bet sūnus negrįžo. Tėvai galėjo su tuo susitaikyti, nebelaukti sūnaus. Tačiau jie nusprendė laukti. Ne tik laukė, bet ir tikėjo, kad jis tikrai vieną dieną sugrįš. Mažai buvo vilties, bet jie rengėsi jo sugrįžimui. Jie žinojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jie žinojo, kad jei žmogus žengia vieną žingsnį link Dievo, jis bėga link žmogaus. Kiekvieną dieną meldėsi, dėkodami Dievui už sūnų, prašydami jam reikalingų malonių, susitaikymo malonės. Jie nupirko Šv. Raštą, užrašė jo vardą, padėjo prie jo lovos. Jų sūnus niekada neidavo į bažnyčią ir neigdavo bet kokį tikėjimą Dievu. Kiekvieną vakarą dėkodavo Dievui už tai, kad vieną dieną sūnus sugrįš. Be to, jie virdavo vakarienę ir padengdavo stalą trims žmonėms. Jie ne tik laukė, jie tikėjo ir rengėsi jo atėjimui.

Vieną vakarą po 7 metų, jie išgirdo skambutį prie durų. Tėvai išėjo pasitikti jo ir sakė: „Sūnau, einame sėstis prie stalo, vakarienė jau paruošta.“ Jis ir šiandien kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią. Jo rankoje tėvų dovanotas Šv. Raštas su jo vardu. Tai tas pats Šventasis Raštas, kuris jo laukė net septynerius metus ant stalelio. Tėvai tikėjo stebuklu ir ištvermingai rengėsi sūnaus atėjimui. Tikrai Dievas gėrisi tokiais žmogaus tikėjimo žodžiais ir veiksmais. Kai tikime ir veikiame, jis darbuojasi mūsų gyvenime.

Dievas savo Sūnaus atėjimu į Žemę ir jo pasilikimu pas mus per visas dienas jau žengė savo žingsnį. Kai priimame jį į savo gyvenimą, mes priimame jo dovanojamą sveikatą, ramybę, sėkmę, laimę, turtą ir visas kitas jo dovanas. Mes priimame gerovę, kai kasdien kartojame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gailiuosi dėl savo nuodėmių. Priimu tave į savo širdį. Nuvalyk mane, gydyk, stiprink ir keisk. Tu esi mano Viešpats ir mano Gelbėtojas.“ Tai malda, kuri mums padeda pasirengti ir priimti jo prisilietimą. Kai taip meldžiamės, mes priimame tą, kuris kasdien duoda mums Šventosios Dvasios dovanų.

Kas nutinka, kai mes ne tik tikimės palaimos, bet ir rengiamės priimti Dievo gerumą? Tuomet mes keliame mūsų dvasią aukštyn. Mes tampame stipresni sunkiose gyvenimo situacijose. Mes įveikiame piktojo statomas kliūtis ir nepavargstame. Mes nugalime gyvenimo iššūkius, nes turime stiprybę, kuri mus kelia aukštyn virš visų problemų.

Tyrimai rodo, kad laimingiausi žmonės ne tie, kurie daug pasiekę ir turi daug turto, bet tie, kurie nuolat turi didelių svajonių ir kuria nerealistišką gyvenimo viziją. Kai siekiame didelių, prasmingų tikslų, mes tikime, kad mūsų dienos yra Dievo rankose. Nežinome, kada išsipildys svajonės. Žinome, kad jis duoda mums, ką turi geriausia, ko mums labiausiai reikia. Net ir tuomet, kai negauname to, ko prašome, jis darbuojasi ir duoda tai, ko mums labiausiai reikia.