SEKMADIENIO MOKYMAS IR SAVAITĖS MALDA
Pakalbėkime šiandien apie mūsų žvilgsnį į kito širdį. Mes labai lengvai pastebime kitų silpnybes, blogus įpročius savo šeimos narių charakteryje, savo vadovo arba darbuotojų elgsenoje. Daugelį metų siekiame, kad jie pasikeistų. Norime, kad jie rodytų mums daugiau pagarbos, kad klausytų mūsų, kad išsilaisvintų iš priklausomybės, kad gyventų taip, kaip mes norime. Tačiau visos šios pastangos būna nesėkmingos. Kodėl nevyksta teigiami pokyčiai?
Kiekviename slypi tai, ko mes nematome. Kai mes mąstome ir kalbame apie kito silpnybes, ydas, priklausomybes, klaidas, nuodėmes, mes neparodome jam jo dieviško didingumo. Mes neleidžiame jam keistis. Jis gali keistis tik tuomet, kai mes pakeičiame požiūrį į jį. Pakeisti kitą galime tik, keisdami savo požiūrį į jo gyvenimą.
Vienas tėvelis pasakojo apie savo penkiolikos metų dukrą. Jis sakė: „Mano dukra ne tik graži, bet ir labai kūrybinga. Ji mėgsta madingus drabužius. Ji turi labai vertingą kūrybingumo talentą ir puikią dizainerio nuojautą. Ji paima pačius keisčiausius drabužius ir suderina juos su kitais dar keistesniais. Ir tas derinys jai labai tinka. Ji visada puikiai atrodo su tais drabužiais. Ji nemėgsta tradicinės aprangos. Ji renkasi tai, kas nauja, neįprasta, šiuolaikiška. Ji dažo plaukus visomis įmanomomis spalvomis. Ji turi savitą mados stilių.“
Kiti šeimos nariai, kaimynai ir draugai patarinėjo jam sakydami: „Man nepatinka jos išvaizda, jos apranga ir jos plaukų spalva. Tai keista, negražu, netinkama. Reikėtų jai apie tai pasakyti. Turėtum ją nuolat mokyti apie tai, kas gražu ir tinkama. Juk tu žinai, kaip ji turėtų rengtis, atrodyti, elgtis ir gyventi.“
Jis atsakydavo: „Žinoma, kad taip pat ir man patinka ne visi jos drabužių ir spalvų pasirinkimai. Dažnai jaučiu pagundą ją pataisyti, pamokyti, jai patarti. Tačiau visada stengiuosi žvelgti ne į tai, kas man nepatinka joje, bet į tai, kas gera, gražu, vertinga mano dukros gyvenime ir pasirinkimuose. Aš kasdien ją priimu tokią, kokia ji yra. Aš leidžiu jai ieškoti, klysti, kurti, mokytis ir augti. Aš domiuosi jos gyvenimu, jos svajonėmis, jos troškimais, jos poreikiais. Aš žvelgiu į jos širdies troškimus. Mes abu puikiai sutariame. Mūsų bendravimas labai atviras ir turtingas. Mūsų santykiai ypatingai artimi, nes mes gerbiame vienas kitą. Mes puikiai suprantame vienas kitą, nes mes žvelgiame į gerumą, kuris slypi kitame. Mes esame labai laimingi, nes leidžiame vienas kitam būti savimi.“
Daugelis tėvų labai vargsta, neturėdami gero santykio su savo paaugliais vaikais. Teisingame požiūryje slypi sėkmingo auklėjimo dėsnis. Jei norite greičiau ir lengviau pakeisti vaiko elgseną ir pagerinti santykius su juo, pradėkite keisti požiūrį į jį. Kasdien mokykitės žvelgti ne į jo išorė, bet į giliausius jo širdies troškimus. Toks žvilgsnis padės jums greitai sukurti tai, ko daugelį metų siekiate savo didelėmis pastangomis.
Mes esame panašūs į Dievą, kai žvelgiame į kito sužeistą širdį, kai matome jo sunkumus, iššūkius ir kovas, kurias jis stengiasi įveikti. Šiandien tarp mūsų yra tų, kurie gražiai apsirengę, šypsosi, užima aukštas pareigas, turi didelę šeimą, meldžiasi su mumis bažnyčioje, bet viduje kenčia labai didelį skausmą, nerimą, liūdesį. Jie vieniši. Jų mintyse sumaištis. Jie nemato ir nepriima gražios ateities, kuri jiems skirta.
Gal bendradarbis padarė didelę klaidą ir mes negalime jam atleisti. Prisiminkime, kad Dievo gydanti galia daug stipresnė už pačią didžiausią žmogaus klaidą. Gal mylimas žmogus jau daugelį metų klaidžioja gyvenime ir padarė daug neteisingų sprendimų. Prisiminkime, kad Dievas gali bet kurią akimirką atvesti jį į teisingą kelią. Gal šeimos narys kenčia nuo priklausomybės jau trisdešimt metų. Tikėkime, kad Visagalio Dievo meilė gali nutraukti šią priešo grandinę ir per akimirką išlaisvinti žmogų.
Vienas vyras po sunkios darbo dienos sėdo į traukinį ir važiavo namo. Jis patogiai atsisėdo ir džiaugėsi ramybe traukinyje. Tačiau po kelių minučių į traukinį įlipo tėvelis su trimis mažais vaikais. Tie vaikai garsiai kalbėjo, ginčijosi, šaukė, verkė, stumdė vienas kitą. Besistumdydami jie užgaudavo ir kitus keleivius sėdinčius keleivius. Tas vyras pastebėjo, kad vaikų tėvelis visiškai netvarko savo vaikų, jų nenuramina. Jis priėjo prie jo ir paklausė: „Kodėl jūs nenuraminate savo vaikų? Argi nematote, kaip jie elgiasi? Jie trukdo kitiems keleiviams? Kodėl nieko nedarote?“ Tėvelis atsakė: „Aš nežinau ką daryti. Aš nežinau, kaip jiems padėti. Aš suprantu, kad jiems dabar labai sunku. Šiandien palaidojome jų motiną. Mes grįžtame iš laidotuvių. Nežinau, kaip vaikams padėti pakelti šią netektį.“
Po šių žodžių to vyro požiūris į vaikus pasikeitė. Jis mąstė apie tai, ką patyrė vaikai. Jis mąstė apie tai, kas vyko jų širdyse. Jų išorinė elgsena ir jų keliamas triukšmas jo nebenervino. Jis žvelgė ne į vaikų veiksmus ir žodžius, bet į jų sielos skausmą.
Dažnai kritikuojame tuos, kurie nesilaiko mūsų tradicijų, normų, taisyklių. Prisiminkime, kad daugelis šiandien taip elgiasi, nes savo širdyje labai kenčia. Gyvenimo sunkumai daugelį labai prislegia. Jiems nebereikia mūsų kritikos, kaltinimų, pamokymų. Jiems reikia mūsų žvilgsnio Dievo akimis. Jiems reikia mūsų gailestingumo, mūsų padrąsinimo, mūsų dėmesio, paramos ir palaikymo. Kiekviename iš mūsų slypi gydanti meilės galia. Mes galime padėti tiems, kuriems dabar labai sunku. Mes galime padėti jiems atrasti tą, kuris gali pakeisti net pačią sudėtingiausią situaciją.
Kai taip gyvensime ir pastebėsime daugiau gerumo kituose, būsime panašūs į mūsų Visagalį ir Amžinąjį Tėvą. Tokiu požiūriu toliau tarnausime jo vaikams, jo veidas dar labiau mums švies. Savo teigiamu požiūriu mes padėsime kitiems keistis. Mes patys patirsime dar daugiau ramybės ir gerovės su pertekliumi sveikatoje, šeimoje ir veikloje.
Savaitės malda
Kun. Rytis Gurkšnys
