MOKYMAI
Atsivertimas
2025 12 07
„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“/Mt 3, 2/
Pakalbėkime apie mūsų atsivertimą. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas Kūrėjo šedevras. Kiekvienas sukurtas skirtingo dydžio, spalvos, išvaizdos, talentų. Kiekvienam duota visa tai, ko jam reikia laimingam ir sėkmingam gyvenimui. Jis sukurtas sveikam, stipriam, kūrybingam gyvenimui. Jo mąstysena sukurta taip, kad jis galėtų įveikti visas kliūtis ir pasiekti visus tikslus per savo gyvenimą. Kūrėjas „suprogramavo“ žmogų taip, kad visi jo darbai būtų sėkmingi. Jūs galite įveikti visas kliūtis, nugalėti visus savo priešus, pasiekti visus savo didelius tikslus, nes jumyse slypi neribota Kūrėjo galia.
Kodėl ne visi patiria tą laimingą, sveiką, ramų ir turtingą gyvenimą, kuriam yra sukurti? Taip nutinka, nes jie dažnai užteršia savo mąstyseną neteisingomis ir kenksmingomis mintimis. Vieni mąsto: „Niekada neišsilaisvinsiu iš šios priklausomybės. Tai tęsiasi jau per ilgai, kad galėčiau dar ką nors pakeisti.“ Kiti savo mintyse kartoja: „Nieko gero negaliu tikėtis ateityje, nes esu lėtas, netalentingas, silpnas, neturtingas.“ Tokios mintys yra neigiamos. Jos prieštarauja Kūrėjo mąstymui. Tokia mąstysena trukdo jiems kurti laimingą ir sėkmingą gyvenimą. Jų neteisingos mintys neleidžia jiems kurti to gyvenimo, kurio siekia.
Prieš keletą metų pas mane atėjo jauna moteris prašydama, kad už ją pasimelsčiau. Ji buvo viena gražiausių jaunų merginų, kokią man yra tekę sutikti. Ji buvo talentinga, dirbo pramogų sferoje, daug keliavo su savo verslo grupe. Jai viskas puikiai sekėsi. Aš paklausiau, kokios malonės ji prašo iš Dievo. Už ką aš turėčiau pasimelsti. Aš maniau, kad ji prašys pasimelsti už jos šeimą, už karjeros sėkmę ar kažką panašaus. Bet ji atsakė: Prašau pasimelskite už mane, kad aš galėčiau priimti save tokią, kokia esu. Esu negraži, nepatraukli. Jaučiuosi blogai.“ Aš pagalvojau: „Būti dar gražesne, nei tu esi, nebeįmanoma“.
Ši mergina parodo mums, kaip veikia mus mūsų sielos priešas. Jis bando manipuliuoti mūsų mąstymu, ir klaidina mus, kad patikėtume jo siūlomu melu. Tai, ką mes manome apie save, nustato ribas mūsų gyvenime. Jei manau, kad nesu talentingas, tai galiu turėti visus galimus talentus, bet niekada nerealizuosiu nei vieno iš jų. Jeigu manau, kad nesu gera asmenybė, neturiu ką pasiūlyti kitiems, esu neįdomus, tai tos mintys sustabdys, užblokuos mano augimą ir tobulėjimą. Jeigu manau, kad esu nepatrauklus, neturiu vidinių turtų, tos neigiamos mintys apie save neleis man kurti nuostabaus gyvenimo. Taigi, esminis pasikeitimas turi įvykti viduje.
Problema, su kuria šiandien susiduria daugelis žmonių yra ta, kad jie patys savęs nemėgsta, yra nepatenkinti savimi. Jie graužiasi viduje, graužia save neigiamomis mintimis. Jie nuolat mąsto, kad su jais kažkas blogai, susikoncentruoja tik į savo nesėkmes, jie daug kartų išgyvena kiekvieną nusivylimą, negali to pamiršti, atsiriboti. Jų viduje neištrinamas įrašas nuolat kartoja: „Tu nieko neturi, tu nieko negali padaryti teisingai, tu niekada nebūsi laimingas.“ Tada jie stebisi, kodėl jiems sunku, liūdna, neramu, trūksta entuziazmo gyvenime, kodėl jie negali džiaugtis gyvenimu. Neįmanoma gyventi su neigiamomis mintimis apie save, neigiamu požiūriu į save ir tuo pačiu metu tikėtis viltingo, pilnavertiško gyvenimo. Reikia radikalaus pasikeitimo. Reikia esminio vidinio atsivertimo, apie kurį šiandien kalba Jėzus.
Aš tikiu, kad dabar kiekvienam iš mūsų Dievas sako: „Tu gali suklysti tūkstantį kartų, bet aš visada būsiu tavyje ir su tavimi. Tu esi vertingas, palaimintas, atpirktas. Gal patyrei nesėkmę. Gal praleidai puikias galimybes gyvenime. Įsiklausyk į mano žodžius. Žmonės gali tave žeminti. Bet tai, ką žmonės sako apie tave, nepakeis to, ką aš sakau apie tave. Pakelk pečius, pakelk galvą. Tavyje teka karališkas dieviškas kraujas. Tu dėvi malonės karūną. Tave gaubia mano malonė. Tu turi lobį savyje. Tu esi ypatingas mano vaikas.“ Kartais jaučiamės kaip paprasti žmonės, niekuo neišsiskiriantys iš kitų. Kiekvieną rytą atsibudę kartokime sau: „Aš esu karalius, aš esu karališkos prigimties, aš esu ypatingas. Galbūt aš nesu geras žmogus, bet aš keičiuosi, augu. Dėkoju, kad esu tavo brangiausias kūrinys.“
Kai taip mąstome, jau dabar vyksta mūsų atsivertimas. Jau šiandien prasideda teigiami pokyčiai mūsų gyvenime. Mes atskleidžiame tas savybes ir talentus, apie kuriuos nežinojome, kad turime savyje. Mes kylame iš vidutiniško gyvenimo. Mes nugalime visas kliūtis. Mes jaučiame entuziazmą ir stiprybę, kuri kelia mus aukščiau. Kai atsiverčiame, mes keičiame savo mąstymą, savo požiūrį. Toks atsivertimas viduje padeda mums patirti daugiau teigiamų pokyčių sveikatoje, santykiuose, darbuose. Kai taip mąstome ir gyvename, mes kuriame patį gražiausią gyvenimą, kuriam esame pašaukti.
Budėti
2025 11 30
Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats /Mt 24, 42/.
Pakalbėkime šiandien apie tai, kaip turime budėti. Viešpats kasdien ateina pas mus. Jis nuolat siūlo mums gausias savo malones. Jas gauna tik tie, kurie nuolat laukia jo atėjimo, tikisi jo gerumo, jam atsiveria, jį šlovina, jam dėkoja ir tarnauja. Jis nuolat beldžiasi į žmogaus širdį. Jis nori pripildyti ją gyvenimo džiaugsmo, ramybės, išminties ir ištvermės, drąsos ir stiprybės. Jis ateina į kiekvieno žmogaus santykius, veiklą, finansus, sveikatą.
Vienoje šeimoje kilo konfliktas ir jų vienintelis sūnus paliko juos. Tėvai laukė ir tikėjo, kad jis netrukus sugrįš. Sūnus daug mėnesių nesirodė, neskambino, nerašė. Prabėgo metai, bet sūnus negrįžo. Tėvai galėjo su tuo susitaikyti, nebelaukti sūnaus. Tačiau jie nusprendė laukti. Ne tik laukė, bet ir tikėjo, kad jis tikrai vieną dieną sugrįš. Mažai buvo vilties, bet jie rengėsi jo sugrįžimui. Jie žinojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jie žinojo, kad jei žmogus žengia vieną žingsnį link Dievo, jis bėga link žmogaus.
Kiekvieną dieną meldėsi, dėkodami Dievui už sūnų, prašydami jam reikalingų malonių, susitaikymo malonės. Jie nupirko Šv. Raštą, užrašė jo vardą, padėjo prie jo lovos. Jų sūnus niekada neidavo į bažnyčią ir neigdavo bet kokį tikėjimą Dievu. Kiekvieną vakarą dėkodavo Dievui už tai, kad vieną dieną sūnus sugrįš. Be to, jie virdavo vakarienę ir padengdavo stalą trims žmonėms. Jie ne tik laukė, jie tikėjo ir rengėsi jo atėjimui.
Vieną vakarą po 7 metų, jie išgirdo skambutį prie durų. Tėvai išėjo pasitikti jo ir sakė: „Sūnau, laukėme tavęs. Sėkimės prie stalo, vakarienė tau paruošta.“ Jis ir šiandien kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią. Jo rankoje tėvų dovanotas Šv. Raštas su jo vardu. Tai tas pats Šventasis Raštas, kuris jo laukė net septynerius metus ant stalelio. Tėvai tikėjo stebuklu ir ištvermingai rengėsi sūnaus atėjimui. Tikrai Dievas gėrisi tokiais žmogaus tikėjimo žodžiais ir veiksmais. Kai tikime ir veikiame, jis darbuojasi mūsų gyvenime.
Dievas savo Sūnaus atėjimu į Žemę ir jo pasilikimu pas mus per visas dienas jau žengė savo žingsnį. Kai priimame jį į savo gyvenimą, mes priimame jo dovanojamą sveikatą, ramybę, sėkmę, laimę, turtą ir visas kitas jo dovanas. Mes priimame gerovę, kai kasdien kartojame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gailiuosi dėl savo nuodėmių. Priimu tave į savo širdį. Nuvalyk mane, gydyk, stiprink ir keisk. Tu esi mano Viešpats ir mano Gelbėtojas.“ Tai malda, kuri mums padeda pasirengti ir priimti jo prisilietimą. Kai taip meldžiamės, mes priimame tą, kuris kasdien duoda mums Šventosios Dvasios dovanų.
Mes budime ir laukiame Viešpaties atėjimo į mūsų gyvenimą tuomet, kai kasdien skiriame laiko maldai, kai dėkojame jam už visas jo dovanas, kai prašome reikalingų malonių, kai stengiamės gyventi pagal jo įsakymus, kai tarnaujame jam ir jo žmonėms. Mes priimame jo gerumą, kai tikime, kad jis visada su mumis, mus moko, veda, gydo, stiprina, keičia. Mes tampame stipresni sunkiose gyvenimo situacijose. Mes įveikiame piktojo statomas kliūtis ir nepavargstame. Mes nugalime gyvenimo iššūkius, nes turime stiprybę, kuri mus kelia aukštyn virš visų problemų.
Tyrimai rodo, kad laimingiausi žmonės ne tie, kurie daug pasiekę ir turi daug turto, bet tie, kurie nuolat siekia didelių svajonių ir turi nerealistišką gyvenimo viziją. Kai siekiame didelių, prasmingų tikslų, mes tikime, kad mūsų dienos yra Dievo rankose. Nežinome, kada išsipildys jo dovanotos svajonės. Žinome, kad jis duoda mums, ką turi geriausia, ko mums labiausiai reikia. Net ir tuomet, kai negauname to, ko prašome, jis darbuojasi ir duoda tai, ko mums labiausiai reikia.
Kartais gesiname savo svajones. Per anksti pasiduodame. Kartais per daug klausome neigiamų balsų. Jėzus moko mus šiandien ne tik laukti, bet ir veikti. Jis kviečia mus nuolat budėti. Jis moko mus kasdien tikėti jo neribota meilės galia. Jis drąsina mus tikėti, kad jis per akimirką gali padaryti tai, kas mums šiandien atrodo neįmanoma.
Kai tikime jo neribota meilės galia, mes palaikome viltį, rengiamės svajonės išsipildymui ir darbuojamės ta kryptimi, tuomet ir piktoji dvasia negali mūsų sulaikyti. Mūsų tikėjimas padeda mums įveikti visas jos sukurtas kliūtis. Mūsų tikėjimas skatina mus žengti drąsius žingsnius. Jis padeda mums budėti ir priimti netikėtas jo malones. Kai mąstome, kalbame ir elgiamės su tikėjimu, mes laukiame budėdami. Toks tikėjimas ir budėjimas leidžia Dievui daryti stebuklus. Jis kasdien padeda mums kurti laimingą, sėkmingą, turtingą, sveiką, ilgą ir šventą gyvenimą, kuriam esame pašaukti į šį pasaulį.
Rojaus pažadas
2025 11 23
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje /Lk 23, 43/.“
Pakalbėkime šiandien apie rojaus pažadą. Kartais jaučiamės pamiršti, nereikalingi, nesvarbūs. Kartais mums atrodo, kad mūsų tikslai ir darbai neturi prasmės. Kartais išgyvename sunkius gyvenimo laikotarpius. Nepatiriame jokių teigiamų pokyčių. Neturime jokių naujų galimybių. Bėga dienos, eina metai. Bet mūsų gyvenime niekas nesikeičia. Tuomet prarandame savo entuziazmą. Mes puolame į nusivylimą ir liūdesį. Einame per gyvenimą, kasdienybės rutinos nešami. Mąstome, kad jau niekas negali pasikeisti.
Prisiminkime, kad Dievas nuolat mums kartoja: „Aš tavęs niekad neužmiršiu. Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne. /Iz 49,15-16/“ Geroji Naujiena patvirtina, kad mes niekada nesame pamiršti. Mūsų vardai įrašyti jo delne. Gal mums atrodo, kad sunki liga arba priklausomybė, kuri mus vargina eilę metų, niekada nepraeis. Tačiau Dievas mato kiekvieną mūsų vienatvės naktį. Jis mato kiekvieną mūsų pralietą ašarą. Jis jau dabar darbuojasi ir keičia sudėtingą situaciją. Jis veda mums reikiamus žmones, tvarko įvairius įvykius ir kuria mums naujas galimybes. Jis ruošia mums stebuklą, kuriuo jis nori mus nustebinti ir pradžiuginti.
Penkerių metų amžiaus mergaitė Salvija kartu su mama praleido savaitgalį pas savo dėdę, kuris gyveno dideliame name ir neturėjo savo šeimos. Mama buvo labai laiminga, kad mergaitei patiko svečiuotis pas dėdę ir bendrauti su juo. Ji ilsėjosi tą dieną. Vakare visi trys rengėsi dalyvauti renginyje, kuris vyko to miestelio kultūros centre. Kai atvyko skirtingais automobiliais, pastebėjo, kad mergaitės nėra su jais. Mama paklausė: „Kur Salvija?“ Dėdė atsakė: „Nežinau, nes aš maniau, kad tu atveši ją.“ Jie labai išsigando, kad per nesusipratimą ji viena liko namuose. Jie skubėjo atgal namo, mąstydami, kad Salvijai galėjo kas nors bloga nutikti. Jie mąstė: „Tikriausiai ji dabar labai išsigandusi, blaškosi po užrakintus namus, ieško mūsų, verkia, šaukia mus, prašo pagalbos. Gal ji jau išėjo iš namų pas kaimynus. Gal ji išbėgo į gatvę ir ją partrenkė automobilis. Juk praėjo jau beveik valanda nuo to, kai ji liko viena namuose.“ Jie buvo labai išsigandę ir sunerimę. Taip mąstydami jie greitai sugrįžo namo, privažiavo prie namo ir skubiai įėjo į vidų.
Kai atidarė duris, jie pastebėjo Salviją tyliai žaidžiančią su lėlėmis. Ji buvo visiškai rami ir besišypsanti. Jos veide nebuvo jokio nerimo, baimės ar liūdesio. Jis paklausė ar ji nebijojo. Ji pasakė jiems: „Aš žinojau, kad prisiminsite mane. Aš nebijojau, nes mama jau buvo palikusi mane vieną namuose anksčiau.“
Šis vaikas moko mus visada tikėti, kad viskas bus gerai. Kai jaučiamės vieniši, nereikalingi, nevertingi, mes niekada nesame vieni. Dievas visada su mumis, apie mus nuolat mąsto ir rūpinasi, kad mums nieko netrūktų. Jis visada prisimena mus. Šie žodžiai pakartoti dešimtis kartų Šventajame Rašte. Tai parodo, kad mes esame jam labai svarbūs. Kai jis prisimena mus, jis laimina mus ir apipila savo malonėmis. Jis parodo mums savo gerumą. Jis nori nustebinti mus savo netikėtomis dovanomis dar labiau negu anksčiau.
Gal jau atsisakėme savo svajonės. Gal mąstome, kad niekada nesutiksime mylimo žmogaus, kad niekada nebaigsime universiteto, kad niekada nebūsime sėkmingi darbe, kad niekada nesumokėsime skolų, kad niekada nesukursime laimingos šeimos. Gal mes nurašėme save. Prisiminkime, kad Dievas dar nenurašė mūsų. Jis visada prisimena mūsų svajones, pažadus, troškimus, kuriuos jis mums davė.
Gal šiandien rūpinamės savo šeimos nariais. Gal atsisakome daugelio savo asmeninių tikslų, nes norime, kad visos jų svajonės išsipildytų. Prisiminkime, kad Dievas nepamiršo mūsų asmeninių svajonių, kurias atidėjome ateičiai. Jis mato mūsų pasiaukojimą dėl kitų. Jis sako mums: „Kai tu rūpiniesi savo šeimos narių svajonėmis, aš pasirūpinsiu visais tavo troškimais.“ Žmonės gali pamiršti mus. Tačiau Dievas niekada nepamirš mūsų. Žmonės gali mus įžeisti, atstumti, išduoti. Bet Dievas visada yra ištikimas mūsų draugas. Jis niekada nepamirš mūsų. Jis pažadėjo tai ir jis visada ištikimai laikosi savo pažadų.
Jis pripildo mus antgamtine galia. Jis duoda tai, ko niekas negali atimti. Jis dovanoja mums savo artumą ir apgaubia savo malonės skraiste. Jis dabar žvelgia į mus, gėrisi mumis, džiaugiasi kartu su mumis, kovoja mūsų kovas. Jis parodys savo gerumą, jis suteiks mums tai, ko niekada neįsivaizdavome. Jis parodys mums tokias galimybes ir sprendimus, kurie mums atrodo neįmanomi. Jis išgydys mūsų kūną ir sustiprins mūsų šeimos ryšius. Jis padės mums įveikti visas kliūtis ir kurti laimingą gyvenimą, kuriam esame pašaukti. Niekas negali sutrukdyti mums priimti tų nuostabių dalykų, kuriuos jis mums yra paruošęs.
Kun. Rytis Gurkšnys