MOKYMAI
Jėzaus sekimas
2021 09 12
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. /Mk 8, 34/“
Pamąstykime apie Jėzaus sekimą. Mes dažnai stengiamės gyventi taip, kad patiktume kitiems. Mes per daug laiko ir energijos iššvaistome tam, kad gyventume pagal kitų lūkesčius. Siekiame jų pritarimo ir patvirtinimo. Mąstome: „Ką jie pasakys, jei aš pradėsiu šį darbą arba projektą? Ką jie pasakys, jei turėsiu tokią šukuoseną? Ką jie pagalvos, jei pirksiu šį namą arba šį automobilį?“ Kartais tos mintys vadovauja mums, kai darome sprendimus ir pasirinkimus. Tuomet mes gyvename ne savo, bet kitų gyvenimą.
Kai kurie iš mūsų pakiltume į naują lygmenį gyvenime, jei mažiau klausytume, ką kiti apie mus sako. Daugelis pasiektume didesnių laimėjimų, jeigu klausytume, ką mums sako Jėzus. Jis nuolat kalba mums ir rodo mums geriausią kelią ir galimybes, geriausius sprendimus ir pasirinkimus. Jis moko mus, kaip turėtume gyventi. Kai klausome jo balso, kai laikomės jo mokymo ir kelio, mes einame pačiu geriausiu keliu. Mes patiriame dar daugiau teigiamų pokyčių ir laimėjimų. Mes sutinkame reikiamų žmonių, kurie mus supranta, priima, padrąsina, įkvepia, palaiko ir džiaugiasi mūsų laimėjimais.
Kažkas yra pasakęs: „Kai esame dvidešimties metų amžiaus, mąstome, ką kiti sako apie mus. Kai esame keturiasdešimties, mums neberūpi, ką kiti sako apie mus. Kai mums šešiasdešimt, pagaliau suvokiame, kad niekas apie mus ir nieko niekada nemąstė.“
Kai tapau, kunigu mokiausi iš vyresnių kunigų, siekiau būti panašus į juos. Tai manyje sukūrė tam tikrą įtampą, nes nebuvau savimi. Kopijavau juos, pamokslavau panašiai kaip ir jie. Bet tai buvo jų gyvenimas, jų pašaukimas. Viduje jaučiau, kad turėčiau būti kitokiu kunigu, turiu būti savimi. Viešpats man maldoje sakė: „Ryti, nesistenk būti toks, kaip kiti kunigai. Jie buvo savimi, jie atliko savo užduotį. Tu turi kitą užduoti, kitą pašaukimą. Nekopijuok jų. Būk savimi.“ Nuo tos dienos aš suvokiau, kad turiu gyventi savo gyvenimą, turiu atrasti savo stilių. Turiu būti savimi tam, kad būčiau sėkmingas savo veikloje.
Nuo tos dienos jau praėjo 17 metų ir iki šiandien turiu savo stilių, savo mintis, savo būdus, kuriais skelbiu Gerąją Naujieną. Šiandien žinau, kad mano pašaukimas yra padėti žmonėms atskleisti jų potencialą. Mano pašaukimas – padrąsinti žmones, motyvuoti, įkvėpti juos siekti didesnių tikslų, teigiamų pokyčių. Mano užduotis mokyti ir padėti jiems įveikti gyvenimo sunkumus, ligas, netektis, nesėkmes, trūkumus ir kitas piktosios dvasios sukurtas kliūtis. Tikriausiai jau visi pastebėjote, kad nesu toks kaip kiti. Aš esu laisvas, nes nesiekiu kopijuoti kitų. Siekiu būti tuo, kuo esu sukurtas.
Kiekvienas turime pašaukimą būti savimi. Kai leidžiame kitiems mus įrėminti, kai keičiamės su kiekviena nuomone, tuomet neleidžiame Dievui mus laiminti. Kiekvienas turi savo nuomonę. Visi gali mums patarti, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Jei paklausčiau jūsų pasakytumėte, kaip kunigas turėtų rengtis, kokiu automobiliu važinėti, kokią šukuoseną nešioti, kaip kalbėti, kur išleisti pinigus. Ir visos nuomonės būtų labai skirtingos. Jei stengčiausi gyventi pagal kiekvieną nuomonę, būčiau pasimetęs, pavargęs ir nelaimingas. Mano gyvenimas būtų baisus. Vadovaujuosi tokiu principu: „Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę. Ir aš turiu teisę nesekti nei viena iš jų.“ Jei ta nuomonė neatitinka to, ką Dievas jums sako, tegu ji įeina pro vieną ausį ir išeina pro kitą.
Vienas vyras įkrito į duobę. Prie jo ėjo įvairūs žmonės su įvairiomis nuomonėmis. Fariziejus sakė: „Tau taip atsitiko, nes nesilaikei taisyklių.“ Katalikas atėjo ir sako: „Tu turi kentėti, nes toks gyvenimas žemėje.“ Baptistas atėjo ir sako: „Jei būtum atsivertęs, nebūtum įkritęs į duobę.“ Charizmatikas sakė: „Įsivaizduok, kad nesi duobėje.“ Matematikas sakė: „Paskaičiuokime, kaip įkritai į duobę.“ Mokesčių inspektorius klausė: „Ar sumokėjai mokesčius už šią duobę?“ Optimistas: „Tau galėjo būti blogiau.“ Pesimistas: „Tau tikrai bus dar blogiau.“
Kai pažvelgiame į gyvenimus tų, kurie mus moko kaip reikia tvarkyti gyvenimą, dažnai pastebime, kad jie patys nesutvarko savojo. Žinoma, reikia klausytis kitų nuomonių, patarimų. Padėkoti už jų pastangas. Laimingi ir sėkmingi žmonės gyvena tą gyvenimą, kuriam jie sukurti. Jie nuolankiai išklauso kiekvieną kritiką, patarimą arba pamokymą. Jei tai nesiderina su tuo, ką Dievas jiems sako, jie drąsiai atsako: „Ačiū už patarimą. Jis puikus. Bet šį kartą jis man netinka.“
Sutinkame daug žmonių, kurie nesidžiaugia gyvenimu, nes išklydo iš Dievo palaimos kelio. Jie siekia patikti kitiems, bet nesiklauso, ką jiems sako Dievas. Jie leido, kad kiti nuspręstų, kaip jie turi gyventi. Jėzaus sekėjai žino, kad jie yra laisvi rinktis ir kurti tą gyvenimą, kuriam jie pašaukti. Gyvenimas pagal savo pašaukimą jiems teikia daugiau džiaugsmo, daugiau ramybės, daugiau entuziazmo. Jie dažnai klausia savęs: „Ar ta idėja arba mintis iš Dievo? Ar tai tik kliūtis, kuri atitraukia mane nuo to, ką jis man yra parengęs? Ar tai tik žmonių troškimas padaryti mane panašiu į juos?“
Pas vieną kunigą atėjo žmogus ir klausia: „Viena burtininkė man sakė, kad turėčiau vykti į Afriką ir ten darbuotis. Turiu važiuoti ar ne?“ Kunigas atsakė jam: „Žinoma, važiuok ten, kur jis tau sako. Tik nepamiršk tos burtininkės pasiimti su savimi, kad ji tau galėtų pasakyti, kada turi grįžti iš Afrikos.“
Mes mielai darome tai, ką kiti mums sako, ką nurodo, ko moko. Klausydami kitų mes vargstame, klaidžiojame, švaistome laiką ir jėgas. Klausydami Dievo balso, mes tvirtai laikomės ir nepasiduodame kitų spaudimui. Tuomet ramiai einame teisingu keliu. Mes daug greičiau ir lengviau pasiekiame, kad jo dovanotos svajonės taptų tikrove. Kai neleidžiame kitiems įrėminti mūsų į jiems patogius rėmus, mes augame savo pašaukime. Kai sekame Jėzų, mes atskleidžiame dar daugiau savyje slypinčios galios. Kai liekame ištikimi savo širdies troškimams, mes kuriame tą gyvenimą, kuriam esame sukurti. Mes įveikiame visas kliūtis ir kuriame laimingą, sėkmingą, sveiką, turtingą, ramų ir šventą gyvenimą, kuris mums dovanotas.
Paveldėta karalystė
2021 09 05
Ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? /Jok 2,5/
Pakalbėkime šiandien apie paveldėtą karalystę, kuri mums pažadėta. Kartais patiriame labai sunkų laikotarpį gyvenime. Susiduriame su didelėmis kliūtimis ir problemomis. Galbūt šiuo metu jus vargina įvairios ligos, nesutarimai, nesėkmės, trūkumai, netektys. Jūs nepastebite jokio pagerėjimo. Tai veda jus į nusivylimą ir liūdesį. Jūs mąstote, kad tik toks jūsų gyvenimas gali būti, kad nieko negalite pakeisti.
Daug žmonių susitaiko su vidutiniška situacija. Jie nebekuria puikaus gyvenimo, kuris jiems dovanotas. Jie prarado užsidegimą siekti savo svajonių. Kažkada jie visi turėjo daug didelių siekių. Jie tikėjosi nuostabios ateities. Bet patyrė nesėkmių, smūgių, neigiamų nuomonių. Gal neišsipildė jų troškimai taip greitai, kaip jie tikėjosi. Jie prarado drąsą ir mano, kad niekada nepavyks jų pasiekti. Jie sako: „Toks jau mano likimas.“ Jie pamiršta, kad likimą kuriame mes patys. Jie susitaiko su tuo, ką turi, ką pasiekė, ką sukūrė. Jie daro didelę klaidą. Jie sustoja ten, kur dabar jie yra.
Kažkada jie siekė išsilaisvinti iš priklausomybių, iš skolų, iš ligų. Jie tikėjo, kad gali gyventi sveiką, sėkmingą, turtingą, laimingą, ramų ir šventą gyvenimą. Jie tikėjo, kad suras mėgstamą darbą. Jie tikėjo, kad sukurs gražią šeimą. Tačiau patyrė daug nesėkmių. Viskas vyko ne taip, kaip jie norėjo. Jie susitaikė su tuo, kad nepasieks savo svajonių. Jie įprato prie vidutiniško gyvenimo. Jiems patogu taip gyventi.
Vienas universiteto profesorius kurso pradžioje paskelbė studentams, kad metų pabaigoje jie turės laikyti baigiamąjį kurso egzaminą. Tai buvo vienas iš svarbiausių jų specialybės egzaminų. Tas kursas suteikė jiems pagrindines žinias, kurių jiems reikės ateityje. Atėjus egzamino dienai, profesorius dėkojo jiems už įdėtas pastangas rengiantis šiam išbandymui. Jis sakė studentams, kad jis jais didžiuojasi. Jis džiaugėsi, kad galėjo juos mokyti. Jis sakė: „Jūs labai sunkiai ir nuoširdžiai studijavote ištisus metus. Aš labai vertinu jūsų pastangas. Norėčiau jums suteikti tokį pasirinkimą šiandien. Visi tie, kurie norite, jau šiandien galite gauti patenkinamą įvertinimą. Prieikite po vieną, įrašysiu jums įvertinimą ir galėsite išeiti. Jums nereikės laikyti egzamino.“
Pamažu vienas po kito studentai ėjo prie profesoriaus pasiimti patenkinamo įvertinimo. Apie pusę grupės tokiu būdu išėjo iš auditorijos. Jie išėjo su tam tikru pasitenkinimu ir palengvėjimu, kad išvengė dar vieno išbandymo gyvenime. Po to profesorius išdalino testų lapus ir sakė, kad jų neatverstų tol, kol jis neduos ženklo. Jis kalbėjo: „Jūs esate drąsūs žmonės. Jūs nesusitaikėte su patenkinamu įvertinimu. Jūs drąsiai einate į šį išbandymą. Jūsų pasirinkimas rodo, kad jūsų laukia nuostabi ateitis, dideli laimėjimai. Jūs nuveiksite didingų darbų. Aš didžiuojuosi jumis. Jūs ir toliau siekite būti geriausi. Darykite kiekvienoje situacijoje tai, ką galite geriausia. Dabar atverskite testų lapus ir pradėkite skaityti ir atlikti užduotis.“ Tuose lapuose tebuvo tik trys sakiniai: „Sveikinu jus. Jūs ką tik išlaikėte egzaminą su aukščiausiu įvertinimu - puikiai. Ir toliau siekite didelių laimėjimų ir aukštumų.“
Mes dažnai susitaikome su patenkinama situacija. Pamirštame, kas esame, kas mus globoja, kas mūsų laukia. Kai sakome, kad nepasveiksime iš ligos, kas šeimos santykiai nebus geresni, kad nepadidės pajamos, mes priimame patenkinamą gyvenimą. Mes pamirštame, kad esame čia tam, kad kurtume visavertį gyvenimą ir dar labiau tarnautume kitiems. Kartais sakome, kad esame per jauni arba per seni, kad ką nors pakeistume savo darbe, šeimoje, sveikatoje. Tuomet gyvename patenkinamą gyvenimą.
Esate gimę didesniems dalykams. Esate pašaukti kurti nuostabų gyvenimą. Bet jo tikrai nesukursite, jei priimsite patenkinamą gyvenimą. Nebūsite laimingi, jei širdyje degs troškimas siekti daugiau, o jūs jį gesinsite. Gyvenimas turi jums parengęs tinkamą sutuoktinį, stiprią šeimą, puikią sveikatą, sėkmingą karjerą, laisvę, ramybę, džiaugsmą. Nesirinkite lengvesnio kelio. Tikrai verta pakovoti dėl puikaus, turtingo, sveiko, ramaus gyvenimo. Pamąstykite, ar nereikės gyvenimo pabaigoje gailėtis dėl to, kad susitaikėte su patenkinama situacija tuomet, kai galėjote ir norėjote siekti didesnių dalykų.
Kai kurie pasakys: „Ryti, tai skamba gražiai. Bet gyvenu vienas jau daug metų. Netikiu, kad sutiksiu reikiamą žmogų... Jau tiek daug metų dirbu įmonėje ir niekada negavau jokio paaukštinimo...“ Kai taip mąstome ir kalbame, mes sustojame ten, kur esame. Pirmiausia pralaimime savo mintyse. Jei netikime, kad išsipildys mūsų svajonės, jos tikrai netaps tikrove. Jei manome, kad nepagerės mūsų santykiai, kad nesurasime tinkamo žmogaus, nesustiprės sveikata, mes pasiliekame ten, kur esame.
Kartokime: „Aš esu čia tam, kad laimėčiau, kad nugalėčiau. Nesu pašauktas tam, kad susitaikyčiau su piktojo statomomis kliūtimis. Nesustosiu kelio pradžioje, pusiaukelėje ar kelio antroje pusėje. Aš kovosiu iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos, iki svajonės išsipildymo. Aš pasieksiu tai, kam esu sukurtas ir pašauktas.“ Jūs galite pasiekti visus savo tikslus, pakeisti pačią sudėtingiausią situaciją, nes jums dovanota Dievo karalystė veikia jūsų gyvenime čia ir dabar. Jis jus pasirinko tam, kad parodytumėte jo gerumą ir galią pasauliui. Jūs galite išspręsti bet kokią problemą, nes jūsų tikėjimas galia daro tai, kas jums atrodo neįmanoma.
Nesustokite ten, kur esate šiandien. Prisiminkite, kad visos problemos nėra amžinos. Jos laikinos. Jūs nesate pašauktas visą gyvenimą vargti, kentėti ir liūdėti. Tikėkite, kad jau šiandien jūs žengiate į palengvėjimą, į naują lygmenį, į teigiamus pokyčius. Jūsų tikėjimas padės jums pasiekti daugiau ir greičiau su mažesnėmis pastangomis. Jūs lengvai pasieksite tai, apie ką seniai svajojate. Toks tikėjimas išlaisvins jumyse slypinčią meilės galią, kuriai viskas įmanoma.
Stebuklingai sukurti
2021 06 27
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei, kad visi tavo darbai stebuklingi. /Ps 138, 14/
Pakalbėkime šiandien apie tai, kad visi esame stebuklingai sukurti. Nesame sukurti vargingam ir vidutiniškam gyvenimui. Šventasis Raštas mus moko, kad esame sukurti pagal Visagalio atvaizdą. Kai jis mus sukūrė, jis suteikė mums dalį savęs. Galime pasakyti, kad nešiojamės jo genus. Jis mūsų Dangiškasis Tėvas. Mes nešiojamės jo savybes ir bruožus. Mūsų genuose slypi jo išmintis, stiprybė, palaima, talentai ir sugebėjimai. Jis mums įkvėpė savo gyvenimą. Iš savo tėvų mes paveldime fizinius genus ir galias. Iš Dangiškojo Tėvo paveldėjome jo dvasines galias. Dvasinė galia yra daug stipresnė už fizines. Dvasinė galia papildo mūsų fizines galias.
Dar prieš mums gimstant Dievas apie mus žinojo. Dar prieš gimimą jis davė mums ypatingą užduotį, specialią misiją, kurią turime įvykdyti gyvenime. Turime visus reikalingus dvasinius genus tai užduočiai įvykdyti. Turime reikiamą išmintį, tinkamą asmenybę, tinkamus talentus ir kitas savybes, reikalingas pilnutiniam ir laimingam gyvenimui. Panašiai kaip daugelis mūsų fizinių genų dar miega, taip ir dalis dvasinių genų laukia tinkamo laiko ir tinkamos aplinkos tam, kad galėtų pilnai atsiskleisti. Visi turime dar daug neišnaudotų galių, kurios dar slypi mumyse.
Michael Jordan gimnazijos metais buvo labai prastas krepšininkas. Jis nepateko į savo gimnazijos krepšinio komandą, nes treneriai nesugebėjo jame įžvelgti slypinčio talento. Jie jį atmetė, sakydami, kad jis neturi krepšininkui reikalingų savybių. Tuomet jis nebuvo pakankamai atletiškas. To paauglio judesiai buvo beveik nekoordinuoti. Treneriai tuomet nepastebėjo, kad jame miega tam tikras genas, kuris jam vėliau leis ypatingai aukštai iššokti, galingai skrieti ore ir taikliai mesti kamuolį į krepšį.
Michael vėliau pasakojo, kad jis buvo labai nuliūdęs, sužinojęs tokį savo mokyklos trenerių sprendimą. Tačiau viduje jautė tylų balsą, jam kartojantį: „Tu esu sukurtas tam, kad šiame sporte pasiektum ypatingų aukštumų. Tavyje slypi tas talentas, kuris neleis tau nurimti ir pasiduoti.“ Viduje jis jautė nenumaldomą troškimą toliau žaisti krepšinį, treniruotis ir nepatikėti krepšinio ekspertų sprendimu. Jo genuose slypėjo ta nenumaldoma galia ir troškimas, kurį bandė numalšinti jį supantys žmonės. Jis buvo daugelio kitų trenerių taip pat atstumtas. Tačiau jis žinojo, kad kiti negali nuspręsti jam gyvenimo kelio. Jis tikėjo, sunkiai dirbo, kovojo su įvairiomis kliūtimis bei kitų neigiama nuomone. Pagaliau tas miegantis genas pradėjo veikti. Jis tapo vienu geriausių visų laikų krepšininkų.
Visi mes turime tų genų, kurie laukia ir miega mumyse. Iki dvidešimt vienerių metų, aš pats nežinojau, kad manyje buvo kunigo pašaukimas. Kai mano senelis vaikystėje klausdavo manęs, ar aš būsiu kunigu, jam atsakydavau neigiamai. Prisimenu, kad jis klausdavo ir vėliau keletą kartų. Kartą aš jam atsakiau irgi klausimu: „O kodėl tu pats netapai kunigui?“ Tuomet jis atsakė: „Labai norėjau, bet negalėjau, nes mano tėtukas mirė, kai buvai dviejų metų. Paaugęs turėjau eiti ganyti gyvulių tam, kad didelė šeima išsilaikytų. Gyvenome neturtingai. Negalėjau baigti mokyklos ir eiti į seminariją.“ Net ir po tokio paaiškinimo, nesuvokiau, kad manyje slypi tas miegantis genas, kuris vėliau labai stipriai suveiks. Baigdamas mokyklą, svajojau apie profesinę karjerą verslo srityje. Kunigo kelias atrodė visiškai nepatrauklus. Be to, buvau labai tylus, nedrąsus. Nemėgau būti visų priešakyje. Bijojau kalbėti didelei grupei žmonių.
Dabar suprantu, kad tie dvasinio pašaukimo genai, kuriuos nešiojosi mano senelis buvo perduoti ir man. Būdamas dvidešimt vienerių metų pajutau, kad tie genai tapo ypatingai aktyvūs. Jokios kliūtys atrodė nebaisios, nes žinojau aiškiai, ką turėčiau daryti gyvenime. Mano pašaukimo atradimas prieš trisdešimt metų buvo netikėtas mano artimiesiems ir draugams. Tačiau tai nebuvo staigmena Dievui. Jis jau mano senelio gyvenime parodė, koks bus mano pašaukimas gyvenime. Jausdamas mano pašaukimą, drąsindamas mane, jis daug kartų manęs klausė: „Ar būsi kunigu?“ Aš, turėdamas kitokius planus, siekius ir svajones, visada jam atsakydavau: „Tikrai nebūsiu.“ Dabar žinau, kad tas pašaukimo genas miegojo manyje iki tam tikro laiko. Kai jis pradėjo veikti, labai lengvai patikėjau, kad esu apdovanotas visais reikalingais talentais ir sugebėjimais, kurių reikia kunigo kelyje. Žinoma, kad galėjau pasirinkti ir nesekti savo pašaukimu ir praleisti tą progą, kuri man buvo siūloma. Tačiau, šiandien žinau, kad pasirinkau teisingai, nes esu gausiai laiminamas savo kelyje. Žinau, kad gimiau su šia misija gyvenime.
Visada prisiminkite, kas esate. Dievas įkvėpė jums gyvenimą. Jūs nešiojatės jo karališką prigimtį savyje. Esate ypatingai apdovanoti. Gal dar neatskleidėte visų savo talentų. Gal dar nepanaudojote visų savo galių. Pakelkite galvas. Gyvenkite kaip karališkos giminės atstovai. Esate Visatos Valdovo ir Karaliaus vaikai. Jūs esate mirties nugalėtojo dukros ir sūnūs. Jūs nesate kaip visi, nesate kaip kiti, nes žinote, kas esate, kas jūsų kūrė.
Prisiminkite, kad esate ypatingi, nepakartojami, vertingiausi meno kūriniai. Kiekvieną rytą mąstykite: „Man svarbu ne tai, kas aš esu, bet kieno sukurtas ir globojamas. Esu nuostabiai sukurtas. Esu vertingiausias meno kūrinys. Esu ypatingas, nepakartojamas, talentingas...“ Jei taip žvelgsite į save, jūs turėsite daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau drąsos, daugiau stiprybės. Tuomet dar labiau atskleisite savo talentus ir dovanas. Jus pastebės reikiami žmonės. Jūs sukursite naujų galimybių. Nugalėsite visas kliūtis. Peržengsite visus priešus. Jūs gyvensite tą gyvenimą, kuriam esate sukurti.
Kun. Rytis Gurkšnys