ANEKDOTAI
Vienas krepšininkas patyrė galvos traumą, neteko sąmonės, pateko į ligoninę ir išgyveno klinikinę mirtį. Po trijų dienų atsigavo. Jį aplankęs komandos draugas paklausė: „Tu buvai miręs. Ar matei Dangų?“ Jis atsakė: „Taip, buvau ten.“ Draugas vėl klausė: „Ką ten gero matei?“ Jis atsakė: „Turiu tau dvi naujienas. Turiu vieną gerą, kitą blogą. Gera yra ta, kad danguje tikrai yra žaidžiamas krepšinis. Bloga yra tai, kad jau šį trečiadienį tau ten jau suplanuotos varžybos.“
-
Kalbasi trys mamos ir pasakoja apie savo sūnus. Viena giriasi: „Mano sūnus kunigas vienuolis. Kai jis įeina į kambarį visi kreipiasi Tėve.“ Kita sako: „Mano sūnus vyskupas. Kai jis įeina, visi sako Jūsų Ekscelencija.“ Trečioji sako: „Mano sūnus 1 m 90 cm ūgio, gražus, tvirtas, raumeningas, tamsios odos spalvos, dirba fotomodeliu. Kai jis įeina, visos moterys atsidūsta O, Dieve...“
-
Vienas keleivis oro uoste registravo savo bilietą ir lagaminus skrydžiui. Priėjęs prie darbuotojos jis pyko, šaukė, kaltino ją, įžeidinėjo ją. O ji ramiai sau darbavosi toliau. Ji šypsojosi, su juo švelniai kalbėjo ir pagarbiai jį aptarnavo. Atrodė, kad ji visiškai nepyksta. Kai jis pasitraukė, kitas vyras priėjo prie tos darbuotojos registracijai. Jis jos klausė: „Žaviuosi jūsų kantrybe ir ramybe, nes mačiau, kaip elgėsi tas vyras. Jūs labai stiprus ir ramus žmogus. Kaip jūs galėjote jam tiek daug gerumo parodyti?“ Ji toliau šypsojosi ir jam atsakė: „Tai nebuvo sunku. Dabar jis keliauja į Angliją, o jo lagaminai keliauja į Japoniją“.
-
Po Mišių vienas kunigas klausė parapijietį apie savo pamokslą. Žmogus sakė: „Jūsų pamokslas buvo kaip Dievo išmintis ir gailestingumas.“ Kunigas vėl klausė: „Kodėl taip gerai manote apie mano pamokslą?“ Vyras paaiškino: „Jis buvo nesuprantamas kaip Dievo išmintis. Jis buvo beribis kaip Dievo gailestingumas.“
-
Vieno vienuolyno broliai pietaudavo tylėdami. Pietų metu galėdavo kalbėti tik tuomet, kai jie pastebėdavo, kad ko nors trūkdavo ant stalo. Jie negalėdavo nieko prašyti sau patiems. Tačiau jie galėdavo paprašyti ko nors šalia sėdinčiam broliui. Vienas vienuolis valgė sriubą ir pastebėjo, kad jo lėkštėje įkritusi negyva pelė. Jis pakėlė ranką ir stalo patarnautojui tarė: „Mano kaimynui trūksta pelės sriuboje.“
-
Nedidelis lėktuvas skrido, sugedo ir krito žemyn. Jame keturi žmonės ir tik trys parašiutai. Vienas sako: „Aš esu žinomas chirurgas. Galėčiau daug žmonių išgelbėti. Todėl imu parašiutą ir šoku.“ Tuojau kitas sako: „Esu raketų inžinierius, pats protingiausias specialistas pasaulyje. Žmonėms manęs labai reikia. Imu parašiutą ir šoku.“ Kai tie du iššoko, liko sena kunigas ir mažas vaikas. Senas kunigas tarė: „Aš jau senas. Tau, vaike, visas gyvenimas dar ateityje. Imk paskutinį parašiutą, šok, gyvenk ir tarnauk žmonėms.“ Berniukas atsakė: „Bet mes dar turime du parašiutus. Protingiausias žmogus pasaulyje paėmė mano kuprinę ir su ja iššoko.“
-
Vyras ir žmona gražiai gyveno kartu. Būdami apie 90 metų amžiaus vieną dieną jie abu staiga mirė ir pateko į dangų. Ten jiems labai patiko. Ten buvo labai gražu ir gera. Labai skanūs valgiai, puikūs drabužiai, nuostabūs žmonės, daug įvairių pramogų ir įdomios veiklos. Jie buvo labai laimingi. Vyras tarė žmonai: „Gaila, kad tik dabar čia patekome. Būtume čia jau seniai buvę, jei ne tas tavo sveikas maistas, kurį kasdien valgėme.“
-
Vieną dieną mirė didelės parapijos klebonas ir didelio miesto taksistas. Abu atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos. Taksistui jis davė gražius brangius naujus drabužius, auksinę lazdą ir namą su vaizdu į jūrą. O kunigui jis davė pigius dėvėtus drabužius, medinę lazdą ir mažą butą be gražaus vaizdo pro langą. Kunigas buvo labai pasipiktinęs ir klausė: „Kodėl tas taksistas gavo geresnius drabužius, lazdą ir namą? Tai neteisinga?“ Šv. Petras atsakė: „Matote čia mes vertiname ne pareigas, bet darbo rezultatus. Kai tu sakei pamokslus katedroje, visi miegojo suoluose. Kai taksistas vairuodavo Niujorke, visi jo keleiviai visada meldėsi jo automobilyje“.
-
Kunigas baigdamas Mišias uždavė savo parapijiečiams tokį namų darbą: „Kitą sekmadienį kalbėsiu apie melą. Tam, kad geriau suprastumėte mane, per savaitę perskaitykite Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Kitą sekmadienį kunigas pradėdamas savo pamokslą paklausė: „Pakelkite ranką visi, kurie perskaitėte Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Visi pakėlė rankas. Klebonas su šypsena tarė: „Matau, kad pamokslui apie melą jūs visi esate pasirengę, nes Morkaus Evangelijoje 17 skyriaus nėra.“
-
Baptistų pastorius, katalikų kunigas ir televizijos pamokslininkas vieną dieną mirė ir atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos ir pasakė: „Labai atsiprašome, bet mes nesitikėjome, kad šiandien jūs ateisite. Jūsų kambariai Danguje dar neparuošti. Ar galėtumėte palaukti kelias savaites pragare?“ Dvasininkai atsakė: „Žinoma, kad galime.“ Pragaro vedėjas atėjo ir pasiėmė juos. Po kelių dienų jis skambino iš pragaro šv. Petrui: „Kuo greičiau pasiimk juos iš čia, nes jie griauna visą pragaro tvarką.“ Šv. Petras klausė: „Kaip jie gali sugriauti jūsų tvarką?“ Vedėjas aiškino: „Katalikų kunigas atleidžia visiems nuodėmes, baptistų pastorius krikštija visus atsivertusius. O charizmatiškasis televizijos pamokslininkas savo ugningais pamokslais baigia surinkti pakankamai pinigų oro kondicionieriui pragare įrengti...“
-
Vienas senas labai turtingas milijardierius numirė ir atėjo prie dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko jį. Vyras paklausė jį: „Ar galėčiau atsivežti vežimėlį aukso plytelių, kurias sukaupiau per visą savo gyvenimą?“ Šv. Petras nusišypsojo ir pasakė: „Taip, žinoma, kad gali. Bet kam tau jas čia vežti? Pas mus visi dangaus šaligatviai tokiomis nukloti.“
-
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: “Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai primušiu jį už jo blogus darbus. Amen.“
-
Vienas klebonas labai mėgo žvejoti. Jis pasakė savo padėjėjui sekmadienio ryte: „Jaučiuosi prastai ir nebūsiu bažnyčioje.“ Ir išvažiavo žvejoti. Jis užmetė meškerę ir tuojau pagavo labai didelę 20 kilogramų žuvį. Angelas paklausė Dievą: „Kodėl tu jam padėjai pagauti tokią didelę žuvį?“ Dievas atsakė: „Pažiūrėsim dabar, kam jis apie šitą sekmadienio ryto laimikį papasakos?“
-
Pas katalikų kunigą atėjo vyras ir prašė: „Palaidokit mano šunį su visomis apeigomis...“ Kunigas: „Atsiprašau, bet mes nelaidojame šunų. Tikrai negalėsime jums patarnauti. Eikite į naują bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Gal jų dvasininkas palaidos jūsų augintinį.“ Vyras klausė: „O gal galėtumėte pasakyti, kiek panašiai reikėtų paaukoti tai bažnyčiai. Ar tam dvasininkui 2000 eurų užteks?“ Kunigas trumpai pamąstė ir tarė tam vyrui: „Reikėjo iš pradžių pasakyti, kad šuo buvo katalikas. Mes jį tikrai palaidosim.“
-
Maža mergaitė sėdėjo ant savo senelio kelių ir apžiūrinėjo jo senas raukšlėtas kietas rankas. Ji paklausė: „Seneli, ar Dievas tave sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas mane sukūrė prieš daugelį metų.“ Paskui ji pažiūrėjo į savo mažas gražias ir minkštas rankas. Tada tarė: „Seneli, ar Dievas ir mane sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas tave sukūrė labai neseniai.“ Mergaitė pamąstė ir tarė: „Man atrodo, kad Dievas dabar kuria geriau negu anksčiau.“
-
Mokytoja atnešė krepšį obuolių iš savo sodo į mokyklos valgyklą ir užrašė: „Vaikai, imkite tik po vieną obuolį, nes Dievas žiūri.“ Vaikai prie bandelių krepšio užrašė: „Vaikai, imkite bandelių kiek norite, nes Dievas dabar žiūri į obuolius.“
-
Kartą mama pasikvietė daug draugių į namus vakarienei. Prie stalo visos paprašė, kad jos 6 metų dukra sukalbėtų maldą prieš valgį. Mergaitė atsakė: „Nežinau, ką sakyti.“ Viešnios drąsino ją: „Prisimink, ką mama sako, kai meldžiasi.“ Mergaitė pradėjo melstis: „Dieve, Dieve, kam aš tiek daug žmonių prisikviečiau?“
-
Dievas Tėvas nusprendė ateiti į žemę pažiūrėti kaip gyvena žmonės. Angelas jį atvedė į ūkininko lauką. Karštą vasaros dieną ten labai sunkiai dirbo žmonės. Jie buvo pavargę, suprakaitavę, apdulkėję. Dievas klausė angelą: „Kodėl šie žmonės taip sunkiai dirba?“ Angelas atsakė: „Dieve, tu gi sakei žmogui, kad savo prakaitu duoną uždirbsi“. Dievas tarė: „Aš tik pajuokavau. Kodėl jie to nesuprato?“ Jie nuėjo toliau ir priėjo didelio miesto centrą. Ten vaikščiojo kunigai, gražiai apsirengę, nepavargę ir nesuprakaitavę. Dievas vėl klausė angelą: „O kodėl šitie neužsidirba savo duonos prakaitu?“ Angelas atsakė: „Tai yra tie, kurie suprato, kad tu, Dieve, pajuokavai“.
-
Kunigas plaukiojo baseine. Jis labai lėtai ir atsargiai judino rankas. Kitas baseino lankytojas paklausė jo: „Kunige, kodėl jūs taip lėtai plaukiate ir darote tokius mažus judesius rankomis?“ Kunigas atsakė: „Vienas mano neatsargus judesys rankomis gali paversti visą vandenį šventintu vandeniu.“
-
Sekmadienio rytą pilnoje kaimo bažnyčioje klebonas barė savo parapijiečius: „Visi eisite į pragarą.“ Visi parapijiečiai nuliūdo, nuleido galvas. Tik vienas vyras sėdėjo pirmoje eilėje ir šypsojosi. Kunigas dar pikčiau barė visus: „Jei neatsiversite, visi eisite į pragarą.“ Vyras toliau šypsojosi. Klebonas kreipėsi į jį: „Kodėl tu šypsaisi. Tu irgi eisi į pragarą.“ Žmogus atsakė: „Ne. Aš ne iš šios parapijos.“
-
Gyveno penkios draugės. Kiekvieną savaitę susirinkdavo pasikalbėti. Kiekvieną kartą viena arba dvi negalėdavo dalyvauti susitikimuose. Vieną dieną susirinko visos penkios. Viena tarė: „Šiandien esame visos penkios. Labai blogai, nes dabar neturėsime apie ką kalbėti.“
-
Viena vyresnio amžiaus moteris atėjo į didelę bažnyčią. Prie durų naujas bažnyčios patarnautojas pasitiko ir paklausė, kur ji norėtų atsisėsti. Ji pasakė, kad ji norėtų atsisėsti pirmoje eilėje. Patarnautojas pasakė: „Ponia, nepatarčiau jums sėstis į pirmą eilę, nes mūsų kunigas labai nuobodžiai kalba.“ Moteris: „Žinote, kas aš esu?“ Patarnautojas: „Ne.“ Ji pasakė: „Aš esu to kunigo mama.“ Patarnautojas nuleido galvą, pamąstė ir paklausė: „O ar jūs žinote, kas aš esu?“ Ji atsakė: „Ne.“ Patarnautojas atsiduso su palengvėjimu: „Ačiū Dievui, kad nežinote.“
-
Moteris, kuriai buvo 80 metų, išėjusi iš prekybos centro, priėjo prie savo automobilio ir pastebėjo, kad jo durelės buvo užsirakinę, o rakteliai buvo jo viduje. Ji pradėjo melstis: „Dieve, padėk man atrakinti automobilį“. Po kelių sekundžių šalia jos sustojo kitas automobilis, iš kurio išlipo vyras. Jis per kelias sekundes atrakino jos automobilį. Ji apkabino jį ir sakė: „Dieve, dėkoju, kad man siuntei šį labai gerą žmogų“. Vyras atsakė: „Aš šiandien išėjau iš kalėjimo, kuriame buvau už automobilių vagystes“. Ji dar kartą jį apkabino: „Dieve, ačiū, kad man siuntei ne bet ką, bet profesionalą“.
-
Pamokslininkas: „Dauguma žmonių nedrįsta į Dievą kreiptis vardu. Jie ištaria jo vardą labai retai. Dažniausiai jie jo vardą ištaria tik tuomet, kai pamato labai didelę pirkinio kainą parduotuvėje.“
-
Mama žadino savo sūnų sekmadienio ryte: „Sūnau, kelkis, nes pavėluosi į bažnyčią.“ Sūnus atsakė: „Šiandien aš neisiu į bažnyčią. Nenoriu ten eiti. Man ten nepatinka. Kodėl turiu dabar keltis ir eiti į bažnyčią?“ Mama atsakė: „Tu privalai ten eiti, nes tu jau 40 metų amžiaus. Tu esi tos bažnyčios klebonas.“