ANEKDOTAI
Mama turėjo du sūnus. Jiems buvo 8 ir 10 metų ir jie buvo nepaprastai nedrausmingi. Jeigu kas nors dingdavo mokykloje, jie visada būdavo kalti. Mama nebežinojo kaip auklėti vaikus. Ji nuvedė vyresnįjį pas kunigą, kad jis pamokytų jį būti geresniu žmogumi. Tada kunigas jo ramiai paklausė: „Kur yra Dievas?“ Berniukas nustebo ir negalėjo nieko atsakyti. Tada kunigas dar kartą paklausė: „Kur yra Dievas?“ Berniukas ir vėl nieko nesakė, nes nežinojo ką sakyti. Tuomet trečią kartą kunigas tarė: „Kur yra Dievas?“ Berniukas nusigando, šoko nuo kėdės, parbėgo namo ir tarė savo broliui: „Dabar tai mes labai prisidirbom, broli. Dievas dingo, ir jie galvoja, kad mes kalti.“
-
Per konferenciją apie dvasinį paklusnumą vienas pranešėjas vienuolis buvo paklaustas: „Jūsų Ordinas pasižymi ypatingo paklusnumo įžadu. Kaip jūs sugebate užtikrinti, kad vienuoliai liktų ištikimi šiam įžadui?“ Tada vienuolis atsakė: „Tai paprasta. Mūsų bendruomenės vadovas tiesiog paklausia, ką mes norėtume daryti. Mes pasakome jam, ką norime daryti. Tada jis mums įsako tai daryti. Taip mes niekada nenusižengiame paklusnumui.“ Tada kitas konferencijos dalyvis paklausė vienuolio: „O kas, jeigu kuris nors brolis nežino, ką jis nori daryti? Ką jūs darote su tokiais?“ Vienuolis atsakė: „Tuomet mes išrenkame jį savo bendruomenės vadovu.“
-
Du draugai ėjo miško takeliu ir sutiko mešką, kuri buvo labai alkana ir pikta. Jie sustingo vietoje ir žvelgė į mešką, kuri stovėjo už kelių žingsnių nuo jų. Vienas tarė: „Bėgam?“ Kitas paklausė: „Tu manai, kad gali bėgti greičiau už mešką?“ Pirmasis atsakė: „Žinau, kad ne. Bet man dabar svarbiausia bėgti greičiau už tave.“
-
Lėktuvas su 100 keleivių skrido virš vandenyno. Sugedo visi trys jo varikliai ir sustojo. Lėktuvas pamažu krito. Pilotas atėjo pas keleivius ir pasakė: „Krentame. Netrukus žūsime visi. Gal yra dvasininkų, kurie galėtų vesti paskutines apeigas?“ Visi tylėjo. Vėl pilotas paklausė: „Gal kas nors mokate vesti apeigas ar pamaldas?“ Vėl tyla. Pilotas trečią kartą paklausė: „Gal kas nors buvote bažnyčioje ir matėte ten kokias nors apeigas?“ Visi keleiviai tylėjo. Tik vienas vyras nedrąsiai atsistojo, pasiėmė krepšelį ir sako: „Taip aš prisimenu pamaldas, nes buvau ten vieną kartą. Dabar atliksiu rinkliavą...“
-
Po mirties tą pačią dieną prie dangaus vartų atėjo popiežius ir vieno didelio miesto teisėjas. Teisėjas gavo didelį naują namą su gražiu vaizdu ir aplinka. Popiežius tik mažą kambarėlį daugiabutyje be jokio gražaus vaizdo pro langą. Popiežius paklausė: „Kodėl jis tiek daug gavo, o aš tiek mažai? Argi jis labiau nusipelnė?" Angelas paaiškino: „Ne, jis nenuveikė daugiau gerų darbų negu tu. Bet popiežių mes danguje turime labai daug, o teisėjas pirmas po 500 metų.“
-
Katė ir pelė numirė tą pačią dieną ir pateko į dangų. Po dviejų savaičių šv. Petras paklausė pelės: „Ar tau gerai danguje?“ Pelė atsakė: „Čia puiku. Tik čia labai dideli atstumai. Man reikėtų riedučių, kad galėčiau greičiau judėti iš vienos vietos į kitą.“ Šv. Petras davė jai riedučius. Po poros savaičių jis sutiko katę ir paklausė: „Ar tau gerai danguje?“ Katė atsakė: „Čia visada buvo labai gerai. Bet dabar čia nuostabu, nes prieš dvi savaites pastebėjau, kad maistas pats atvažiuoja ant ratelių.“
-
Vienos maldos grupės nariai meldėsi kartu. Vienas iš jų maldoje sakė: „Mano draugas tiki evoliucijos teorija. Viešpatie, išvaduok jį iš tų beždžioniškų minčių.“
-
Trys kunigai dalyvavo kunigų susirinkime. Vakare jie trise viename kambaryje kalbėjosi. Vienas kunigas sako: „Galime vienas kitam atlikti išpažintį ir pasakyti savo didžiausią nuodėmę, kurią laikome paslaptyje, apie kurią niekas nežino... Aš pradėsiu...Man labai patinka lošimas. Kai tik išvažiuoju iš savo miesto, tuojau einu į lošimo namus. Tai mano didžiausia nuodėmė, apie kurią niekas nežino.“ Kitas kunigas sako: „Mano didžiausia nuodėmė yra ta, kad aš nekenčiu darbo. Aš niekada nesiruošiu pamokslams. Aš perskaitau kitų pamokslus. Tai mano didžiausia nuodėmė, kurios niekas nežino.“ Trečiasis sako: „Mano didžiausia nuodėmė yra ta, kad aš negaliu išlaikyti jokios paslapties. Kai tik sužinau, kokią nors paslaptį, tuojau einu ir papasakoju visiems. Ir dabar aš laukiu tos akimirkos, kai galėsiu išeiti iš šio kambario.“
-
Mokytoja mokė mažus vaikus dešimties Dievo įsakymų. Kai visus paaiškino, paklausė: „Vaikai, ar turite klausimų, ar viskas aišku?“ Maža mergaitė pakelė ranką ir paklausė: „Mokytoja, kokį įsakymą pažeidžia mano brolis, kai pagauna katę, plėšia jai uodegą, o katė labai verkia?“ Mokytoja pagalvojo, kad atsakymas labai lengvas, ir paprašė: „Vaikai, atsakykite, kokį įsakymą pažeidžia jos brolis?“ Vaikai tylėjo. Tik vienas berniukas pakėlė ranką ir nedrąsiai pasakė: „Jis gal pažeidžia tą įsakymą, kuris sako – ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“
-
Per kaimus keliavo Hindu kunigas, Žydų rabinas ir televizijos pamokslininkas, kuris sakydavo labai ugningus pamokslus. Atėjo vakaras. Jie užėjo pas vieną ūkininką, kuris juos sutiko priimti nakvynei. Tačiau jis sakė: „Teturiu tik dvi lovas kambaryje. Vienam teks nakvoti tvarte su gyvuliais ant šieno. Hindu kunigas tuojau pasisiūlė nakvoti tvarte. Visi nuėjo miegoti. Po kelių minučių beldžiasi Hindu kunigas ir sako: „Negaliu ten miegoti. Ten karvės, kurios mūsų religijoje šventos.“ Tada Žydų rabinas nuėjo į tvartą. Po kelių minučių beldžiasi ir sako: „Negaliu miegoti tvarte. Ten kiaulės, kurios mūsų religijoje nešvarios.“ Televizijos pamokslininkas sako: „Gerai, aš einu į tvartą.“ Jis išėjo. Po kelių minučių vėl kažkas beldžiasi. Tai buvo karvė ir kiaulė.
-
Senais laikais vienas kunigas išmokė savo arklį klausyti jo religingų nurodymų. Kai jis pasakydavo „Ačiū Dievui,“ arklys pradėdavo bėgti. Kai sušukdavo „Aleliuja,“ arklys sustodavo. Kartą po ilgos kelionės jis pavargęs miegojo vežime. Kai nubudo pastebėjo, kad arklys labai greitai artinasi prie uolos krašto. Išsigando ir pamiršo žodžius, kuriais jis sustabdydavo arklį. Jis šaukė: „Stok, garbė Dievui, Amen...“ Bet arklys nesustojo. Prie uolos krašto jis prisiminė ir sušuko „Aleliuja.“ Arklys staiga sustojo. Atsikvėpdamas su palengvėjimu kunigas garsiai tarė: „Ačiū Dievui.“
-
Kuo skiriasi pesimistas ir optimistas? Pesimistas sako: „Dabar viskas baisiai blogai. Blogiau jau tikrai nebegali būti.“ Optimistas atsako: „Tikrai gali būti.“
-
Vienas aštuntokas labai nenorėjo eiti į mokyklą. Vieną rytą jam paskambino mokytoja ir pranešė, kad tą dieną nereikės eiti į mokyklą, nes mokykla sudegė. Po valandos jis paskambino jai ir paklausė, ar tikrai mokykla sudegė. Ji atsakė: „Taip, tikrai sudegė.“ Jis paskambino jai dar tris kartus. Mokytoja atsakė: „Taip. Jau sakiau tau, kad tikrai sudegė. Kodėl tu skambini tiek daug kartų?“ Jis atsakė: „Man taip malonu tai girdėti. Aš klausyčiau ir klausyčiau šiuos žodžius...“
-
Viena moteris sunkiai susirgo. Prieš operaciją ji paklausė: „Dieve, ar tai jau pabaiga.“ Jis atsakė jai: „Tu dar gyvensi 40 metų.“ Ji labai apsidžiaugė, pasidarė daug grožio operacijų, numetė daug svorio, lankė grožio terapijos procedūras. Po vieno mėnesio ji atrodė 20 metų pajaunėjusi. Daugelis iš jos artimųjų ją sutikę tik po kelių sekundžių ją atpažindavo. Po trijų mėnesių ji pateko į avariją ir žuvo. Danguje ji klausė: „Dieve, argi tu nežadėjai man 40 metų?“ Dievas atsakė: „Atsiprašau, bet aš tavęs nebeatpažinau po tų trijų mėnesių.“
-
Moteris, kuriai buvo virš 80 metų, išėjusi iš prekybos centro, priėjo prie savo automobilio ir pastebėjo, kad jo durelės buvo užsirakinę, o rakteliai liko jo viduje. Ji pradėjo melstis: „Dieve, padėk man atrakinti automobilį. Atsiųsk man pagalbą“. Po kelių sekundžių šalia jos sustojo kitas automobilis, iš kurio išlipo labai pikto veido vyras. Jis per kelias sekundes atrakino jos automobilį. Ji apkabino jį ir sakė: „Dieve, dėkoju, kad man siuntei šį labai gerą žmogų“. Vyras atsakė: „Aš šiandien išėjau iš kalėjimo už automobilių vagystes“. Ji dar kartą jį apkabino: „Dieve, ačiū, kad man siuntei ne bet ką, bet profesionalą“.
-
Kaime gyveno vienas žmogus. Naktį išgirdo, kad vagys kažką nešė iš jo ūkinio pastato. Jis paskambino policijai. Bet policija atsakė: „Dabar neturime nei vieno automobilio. Užsidarykite duris ir langus ir laukite. Atvyksime už vienos valandos.“ Žmogus padėjo ragelį. Po vienos minutės jis vėl paskambino policijai ir pasakė: „Nebevažiuokite, man jūsų pagalbos nebereikia. Aš pats nušoviau visus vagis.“ Po dviejų minučių atlėkė policijos viršininkas ir penki policijos automobiliai. Iššoko būrys policininkų ir suėmė visus vagis gyvus. Tada policijos viršininkas paklausė šeimininko: „Kodėl jūs melavote, kad nušovėte visus vagis?“ Vyras atsakė: „O kodėl jūs melavote, kad neturite nei vieno automobilio ir negalite greitai atvykti?“
-
Išėjo kunigas medžioti lokių. Pusę dienos neradęs jokių pėdsakų jis nusiminė, numetė šautuvą ir nuėjo prie upelio atsigerti. Atsigėręs vandens jis norėjo grįžti prie savo šautuvo. Bet pamatė labai didelį lokį, kuris stovėjo už 3 metrų nuo jo. Medžiotojas atsiklaupė ant kelių ir meldėsi: „Dieve, padėk man ir padaryk, kad šis lokys pasielgtų krikščioniškai“. Lokys staiga sustojo pažiūrėjo į dangų iškėlė letenas ir tarė: „Dieve, palaimink šitą maistą, kurį valgysiu iš tavo dosnumo“.
-
Dvi senos geros draugės susitikę kalbėjosi. Viena labai laiminga pasakojo: „Žinai, man pasisekė. Gavau labai brangių ir gerų vaistų.“ Kita paklausė: „O nuo ko tie vaistai?“ Pirmoji atsakė: „Nežinau, nuo ko jie, bet girdėjau, kad jie labai padeda.“
-
Vieną sekmadienį kaip įprasta kunigas sakė pamokslą. Staiga sužaibavo ir aptemo. O kai vėl nušvito, visi pamatė, kad vietoj kunigo stovi šėtonas iš pragaro. Visi išsigando ir pabėgo iš bažnyčios. Šėtonas džiaugėsi, kad jis visus išvarė iš bažnyčios. Tačiau jis pastebėjo, kad viena moteris toliau ramiai sėdėjo pirmoje eilėje visiškai neišsigandusi. Jis paklausė: „Kodėl tu nebėgi? Ar nebijai manęs?" Ji atsakė: „Nebebijau, nes jau trisdešimt metų esu ištekėjusi ir gyvenu su tavo broliu.“
-
Ėjo labai šventas vienuolis per dykumą ir meldėsi. Netikėtai jam įkando labai nuodinga gyvatė. Vienuolis gailestingai pažvelgė į ją ir nuėjo sveikas toliau. O gyvatė greitai numirė, nes gavo labai didelę nuodų dozę.
-
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: „Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok man meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai primušiu jį už jo blogus darbus. Amen.“
-
Du draugai kalbėjosi. Vienas klausė: „Jonai, ką tu sakytum, jei sutiktum moterį, kuri tave visada supras, visada tave mylės, visada tavimi rūpinsis, viską tau atleis? Ką tu pasakytum tokiai moteriai?“ Jonas atsakė: „Aš jai pasakyčiau ‚labas, mama‘“.
-
Verslininkas atėjo pas gydytoją ir skundėsi, kad jį kankino nemiga. Gydytojas paklausė: „Ar bandėte seną būdą – gulėdamas lovoje užmerktomis akimis įsivaizduoti bandą avių ir suskaičiuoti jas?“ Jis atsakė: „Bandžiau. Bet tai nepadėjo. Suskaičiavęs avis, suvariau jas į sunkvežimius, nuvežiau į miestą, pardaviau jas, o po to visą naktį kankinausi, kad per pigiai pardaviau“.
-
Vieną dieną Dievas nutarė ateiti į Žemę ir įsidarbinti miesto poliklinikos daktaru. Pas jį į kabinetą su neįgaliojo vežimėliu įvažiavo pirmas pacientas, kuris po insulto buvo visiškai suparalyžiuotas ir negalėjo vaikščioti. Dievas uždėjo ranką ant jo galvos ir tarė: „Stokis ir eik!“ Tas atsistojo ir išėjo. Koridoriuje kitas pacientas paklausė jo: „Na, kaip tas naujas daktaras?“ Tas atsakė: „Visi jie tokie patys. Net kraujo spaudimo nepamatavo...“
-
Vienas vyras nuvyko su savo šeima ir žmonos tėvais iš Lietuvos į Jeruzalę. Jo uošvė ten staiga susirgo ir mirė. Jeruzalės laidojimo namų atstovas paklausė jo: „Ar norėtumėte savo mirusiąją palaidoti Jeruzalėje už 1000 dolerių arba nusivežti karstą į Lietuvą už 10000 dolerių?“ Vyras truputį pamąstė ir atsakė: „Vešiuosi ją į Lietuvą.“ Tada laidojimo įstaigos atstovas pasakė: „Dabar matau, kad jūsų uošvė buvo jums labai brangus žmogus ir pasirinkote brangesnį kelią ją palaidoti.“ Vyras: „Ne. Negaliu jos palikti čia, nes girdėjau, kad vienas vyras prieš 2000 metų čia prisikėlė iš numirusiųjų.“
-
Vyras mirdamas paliko žmonai 20 tūkstančių eurų. Po laidotuvių žmona pasakojo savo draugei, kad ji visiškai nebeturi pinigų. Bet draugė paklausė: Kaip tu gali neturėti pinigų. Juk sakei, kad vyras paliko 20 tūkst.“ Ji atsakė: „Išleidau 5 tūkstančius laidotuvėms, ir 15 tūkstančių paminklo akmeniui.“ Draugė nusistebėjo: „Tiek daug kainavo paminklinis akmuo! Kokio dydžio jis buvo?“ Ji parodė savo žiedą ant piršto ir pasakė: „Tai 1,5 karato dydžio brangakmenis.“