ANEKDOTAI
Vieną dieną Niujorko parapijos klebonas ir to miesto taksistas. Abu atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos. Taksistui jis davė jam gražius brangius naujus drabužius, auksinę lazdą ir namą su vaizdu į jūrą. O kunigui jis davė pigius dėvėtus drabužius, medinę lazdą ir mažą butą be gražaus vaizdo pro langą. Kunigas buvo labai pasipiktinęs ir klausė: „Kodėl tas taksistas gavo geresnius drabužius, lazdą ir namą? Tai neteisinga?“ Šv. Petras atsakė: „Matote čia mes vertiname ne pareigas, bet darbo rezultatus. Kai tu sakei pamokslus katedroje, visi miegojo suoluose. Kai taksistas vairuodavo Niujorke, visi jo keleiviai visada meldėsi jo automobilyje“.
-
Kunigas baigdamas Mišias uždavė savo parapijiečiams tokį namų darbą: „Kitą sekmadienį kalbėsiu apie melą. Tam, kad geriau suprastumėte mane, per savaitę perskaitykite Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Kitą sekmadienį kunigas pradėdamas savo pamokslą paklausė: „Pakelkite ranką visi, kurie perskaitėte Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Dauguma pakėlė rankas. Klebonas su šypsena tarė: „Matau, kad pamokslui apie melą jūs beveik visi esate pasirengę, nes Morkaus Evangelijoje 17 skyriaus nėra.“
-
Baptistų pastorius, katalikų kunigas ir televizijos pamokslininkas vieną dieną mirė ir atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos ir pasakė: „Labai atsiprašome, bet mes nesitikėjome, kad šiandien jūs ateisite. Jūsų kambariai Danguje dar neparuošti. Ar galėtumėte palaukti kelias savaites pragare?“ Dvasininkai atsakė: „Žinoma, kad galime.“ Pragaro vedėjas atėjo ir pasiėmė juos. Po kelių dienų jis skambino iš pragaro šv. Petrui: „Kuo greičiau pasiimk juos iš čia, nes jie griauna visą pragaro tvarką.“ Šv. Petras klausė: „Kaip jie gali sugriauti jūsų tvarką?“ Vedėjas aiškino: „Katalikų kunigas atleidžia pragare visiems nuodėmes, baptistų pastorius krikštija visus atsivertusius. O charizmatiškasis televizijos pamokslininkas savo ugningais pamokslais baigia surinkti pakankamai pinigų oro kondicionieriui pragare įrengti...“
-
Vienas senas labai turtingas milijardierius numirė ir atėjo prie dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko jį. Jis paklausė: „Ar galėčiau atsivežti į dangų vežimėlį aukso plytelių, kurias sukaupiau per visą savo gyvenimą?“ Šv. Petras nusišypsojo ir pasakė: „Taip, žinoma, kad gali. Bet kam tau jas čia vežti? Pas mus visi dangaus šaligatviai nukloti aukso plytelėmis.“
-
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: „Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai primušiu jį už jo blogus darbus. Amen.“
-
Po Mišių vienas kunigas klausė parapijietį, ką jis mano apie jo pamokslą. Žmogus sakė: „Pamokslas buvo kaip Dievo išmintis ir gailestingumas.“ Kunigas vėl klausė: „Kodėl taip gerai manote apie mano pamokslą?“ Vyras paaiškino: „Jis buvo nesuprantamas kaip Dievo išmintis. Jis buvo beribis kaip Dievo gailestingumas.“
-
Vienas mokytojas buvo paklaustas: „Kuo skiriasi pesimistas ir optimistas?“ Jis atsakė: „Pesimistas sako: ‚Dabar viskas baisiai blogai. Blogiau jau tikrai nebegali būti.‘ Optimistas atsako: ‚Tikrai gali būti.‘
-
Trys modernūs kunigai dalinosi savo naujovėmis, kurias įdiegė savo bažnyčiose. Pirmasis sakė: „Mes bažnyčioje įrengėme rūkomąjį kambarį tam, kad per Mišias galėtų rūkantieji trumpam išbėgti ten parūkyti.“ Kitas sakė: „Mes bažnyčioje įrengėme kavinę, kad žmonės per Mišias galėtų išbėgti ten užkąsti arba atsigerti.“ Trečiasis sakė: „Mes per Jonines, Žolines, Vėlines ir Kalėdas pakabiname skelbimą, kuriame parašome, kad bažnyčia dėl valstybinių švenčių uždaryta.“
-
Du boksininkai įėjo į ringą ir rengėsi kovos varžyboms. Vienas iš jų persižegnojo. Tai pastebėjo vienas žiūrovas ir paklausė šalia sėdinčio kunigo: „Ar šis kryžiaus ženklas jam padės nugalėti?“ Kunigas atsakė: „Žinoma, kad padės. Bet tik tuomet, jei jis moka kovoti.“
-
Maža mergaitė sėdėjo ant savo senelio kelių ir apžiūrinėjo jo senas raukšlėtas kietas rankas. Ji paklausė: „Seneli, ar Dievas tave sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas mane sukūrė prieš daugelį metų.“ Paskui ji pažiūrėjo į savo mažas gražias ir minkštas rankas. Tada tarė: „Seneli, ar Dievas ir mane sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas tave sukūrė labai neseniai.“ Mergaitė pamąstė ir tarė: „Man atrodo, kad Dievas dabar kuria geriau negu anksčiau.“
-
Kartą mama pasikvietė daug draugių į namus vakarienei. Prie stalo visos paprašė, kad jos 6 metų dukra sukalbėtų maldą prieš valgį. Mergaitė tarė: „Nežinau, ką sakyti.“ Viešnios drąsino ją: „Prisimink, ką mama sako, kai meldžiasi.“ Mergaitė pradėjo: „Dieve, Dieve, kam aš tiek daug žmonių prisikviečiau?“
-
Dievas Tėvas nusprendė ateiti į žemę pažiūrėti kaip gyvena žmonės. Angelas jį atvedė į ūkininko lauką. Karštą vasaros dieną ten labai sunkiai dirbo žmonės. Jie buvo pavargę suprakaitavę, apdulkėję. Dievas klausė angelą: „Kodėl šie žmonės taip sunkiai dirba?“ Angelas atsakė: „Dieve, tu gi sakei žmogui, kad jis savo prakaitu uždirbs savo duoną“. Dievas tarė: „Aš tik pajuokavau. Kodėl jie to nesuprato?“ Jie nuėjo toliau ir priėjo didelio miesto centrą. Ten vaikščiojo kunigai, gražiai apsirengę, nepavargę ir nesuprakaitavę. Dievas vėl klausė angelą: „O kodėl šitie neužsidirba savo duonos prakaitu?“ Angelas atsakė: „Tai yra tie, kurie suprato, kad tu, Dieve, pajuokavai“.
-
Vienas kunigas plaukiojo baseine. Jis labai lėtai ir atsargiai judino rankas. Kitas baseino lankytojas paklausė jo: „Kunige, kodėl jūs taip lėtai plaukiate ir darote tokius mažus judesius rankomis?“ Kunigas atsakė: „Vienas mano neatsargus judesys rankomis gali paversti visą vandenį šventintu vandeniu.“
-
Sekmadienio rytą pilnoje kaimo bažnyčioje per pamaldas klebonas barė savo parapijiečius: „Visi eisite į pragarą.“ Visi parapijiečiai nuliūdo, nuleido galvas. Tik vienas vyras sėdėjo pirmoje eilėje ir šypsojosi. Kunigas dar pikčiau barė visus: „Jei neatsiversite, visi eisite į pragarą.“ Vyras toliau šypsojosi. Klebonas kreipėsi į jį: „Kodėl tu šypsaisi? Tu irgi eisi į pragarą.“ Žmogus atsakė: „Ne. Aš ne iš šios parapijos.“
-
Gyveno penkios draugės. Kiekvieną savaitę susirinkdavo pasikalbėti. Kiekvieną kartą viena arba dvi negalėdavo dalyvauti susitikimuose. Vieną dieną susirinko visos penkios. Viena tarė: „Šiandien esame visos penkios. Labai blogai, nes dabar neturėsime apie ką kalbėti.“
-
Viena vyresnio amžiaus moteris atėjo į didelę bažnyčią. Prie durų naujas bažnyčios patarnautojas pasitiko ir paklausė, kur ji norėtų atsisėsti. Ji pasakė, kad ji norėtų atsisėsti pirmoje eilėje. Patarnautojas pasakė: „Ponia, nepatarčiau jums sėstis į pirmą eilę, nes mūsų kunigas labai nuobodžiai kalba.“ Moteris: „Ar žinote, kas aš esu?“ Patarnautojas: „Ne.“ Ji pasakė: „Aš esu to kunigo mama.“ Patarnautojas nuleido galvą, pamąstė ir paklausė: „O ar jūs žinote, kas aš esu?“ Ji atsakė: „Ne.“ Patarnautojas atsiduso su palengvėjimu: „Ačiū Dievui, kad nežinote.“
-
Vienas kunigas kiekvieną sekmadienį prieš Mišias atsiklaupęs tyliai meldėsi zakristijoje. Vieną dieną patarnautojas paklausė: „Kunige, ko visada prašote Dievą, kai meldžiatės?“ Kunigas atsakė: „Prašau Dievą išminties, kad pasakyčiau gerą pamokslą.“ Patarnautojas vėl paklausė: „Kodėl Dievas neduoda jums išminties?“
-
Vienas pamokslininkas sakė: „Dauguma žmonių nedrįsta į Dievą kreiptis vardu. Jie ištaria jo vardą labai retai. Dažniausiai jie Dievoo vardą ištaria tik tuomet, kai pamato labai didelę pirkinio kainą parduotuvėje.“
-
Mama žadino savo sūnų sekmadienio ryte: „Sūnau, kelkis, nes pavėluosi į bažnyčią.“ Sūnus atsakė: „Šiandien aš neisiu į bažnyčią. Nenoriu ten eiti. Man ten nepatinka. Kodėl turiu dabar keltis ir eiti į bažnyčią?“ Mama atsakė: „Tu privalai ten eiti, nes tu jau 40 metų amžiaus. Be to, tu esi tos bažnyčios klebonas.“