Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

ANEKDOTAI

Dievas Tėvas nusprendė ateiti į žemę pažiūrėti kaip gyvena žmonės. Angelas jį atvedė į ūkininko lauką. Karštą vasaros dieną ten labai sunkiai dirbo žmonės. Jie buvo pavargę suprakaitavę, apdulkėję. Dievas klausė angelą: „Kodėl šie žmonės taip sunkiai dirba?“ Angelas atsakė: „Dieve, tu gi sakei, kad savo prakaitu duoną uždirbsi“. Dievas tarė: „Aš tik pajuokavau“. Jie nuėjo toliau ir priėjo didelio miesto centrą. Ten vaikščiojo kunigai, gražiai apsirengę, nepavargę ir nesuprakaitavę. Dievas vėl klausė angelą: „O kodėl šitie neužsidirba savo duonos prakaitu?“ Angelas atsakė: „Tai yra tie, kurie suprato, kad tu, Dieve, pajuokavai“.


Du bendradarbiai kalbėjosi. Vienas pasakojo tai, ką jis girdėjo apie trečią bendradarbį. Po to kitas paprašė jį: „Papasakok man dar daugiau apie jį.“ Pirmasis atsakė: „Negaliu daugiau nieko apie jį pasakyti. Aš jau tau ir taip pasakiau daug daugiau negu žinau.“

-

Biblijos profesorius vaikščiojo po parką ir išgirdo, kad jaunimo muzikos grupė garsiai šlovino Dievą giesmėmis. Priėjęs paklausė jų: „Už ką Dievą šlovinat?“ Tie atsakė: „Mes šlovinam Dievą už didelį stebuklą, kai visą žydų tautą sausomis kojomis pervedė per Raudonąją Jūrą.“ Biblijos žinovas nusijuokė: „Tai ne stebuklas. Jūra tais metais buvo nusekusi.“ Šlovintojai nusiminė ir nutilo. Profesorius patenkintas išėjo toliau pasivaikščioti. Po valandos jis vėl užgirdo šlovintojų giesmes. Jis vėl paklausė jų: „O dabar dėl ko taip šlovinate Dievą?“ Tie džiugiai atsiliepė: „Už dar didesnį stebuklą. Už tai, kad jis toje išdžiūvusioje jūroje visą egiptiečių kariuomenę nuskandino.“
-

Viename erdvėlaivyje sugedo visi prietaisai. Astronautai susisiekė su žeme ir paklausė, ką daryti. Žemė atsakė: „Patikrinkite atsarginį valdymo pultą. Ar veikia?“ Astronautas atsakė: „Ne. Neveikia.“ „Tada paspauskite avarinį mygtuką. Ar veikia?“ Jis atsakė: „Ne.“ Žemė patarė: „Tuomet dabar kartokite paskui mane: „Tėve mūsų, kuris esi danguje,...“
-

Vienas teologas aiškino: „Vegetarinė mityba yra blogis. Visi žinome, kuo baigėsi Adomo ir Ievos pietūs rojuje. Tikriausiai viskas būtų buvę geriau, jei Ieva būtų patiekusį Adomui pietums ne obuolį, o kepto žalčio mėsos.“
-

Numirė vyras, kuris gyvendamas žemėje buvo labai sunkaus charakterio. Visiems buvo labai sunku su juo gyventi šeimoje. Per laidotuves klebonas sakė pamokslą: „Jis buvo geras vyras, doras krikščionis ir pavyzdingas tėvas.“ Našlė pasisuko į sūnų ir tyliai paklausė: „Nesuprantu. Gal kunigas kažką supainiojo. Ar mes tikrai tavo tėvą laidojame?“
-

Sekmadienio ryte vairuotojas įvažiavo į didelę bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelę. Joje buvo labai daug automobilių. Jis pervažiavo visą aikštelę, bet nerado nei vienos laisvos vietos. Jis pradėjo mintyse melstis: „Dieve, padėk man surasti laisvą vietą automobiliui.“ Po kelių sekundžių pastebėjo, kad vienas automobilis išvažiavo ir paliko laisvą vietą. Jis tarė: „Dieve, nebeieškok man laisvos vietos. Aš ją jau pats suradau.“

-

90 metų vyras žvejojo ir išgirdo kažką kalbant: „Paimk mane. Paimk mane.“ Jis apsižvalgė, bet nieko nepastebėjo aplinkui. Tas balsas vėl pasikartojo. Vyras pažvelgė žemyn. Ten varlė kalbėjo: „Paimk mane ir pabučiuok. Aš tapsiu gražia nuotaka.“ Jis paėmė ją ir įsidėjo į švarko vidinę kišenę. Varlė toliau kalbėjo: „Aš tau sakiau pabučiuok mane ir aš būsiu gražia nuotaka. Kodėl tu to nedarai?“ Senelis atsakė: „Mano amžiuje nebereikia gražios nuotakos. Bet kalbančia varlę norėčiau turėti.“

-

Maža mergaitė klausė mamos: „Mama, iš kur atsirado visi žmonės?“ Mama atsakė: „Dievas sukūrė visus žmones.“ Mergaitė vėl klausė: „O man tėvelis sakė, kad žmonės išsivystė iš beždžionės. Kaip suprasti tai?“ Mama atsakė: „Labai paprastai. Matai, mano giminę sukūrė Dievas. O tėvelio giminė išsivystė iš beždžionės.“

-
Du broliai 5 ir 7 metų amžiaus vieną naktį praleido pas močiutę. Vakare ji liepė jiems eiti į kambarį ir prieš miegą sukalbėti maldą. Jaunesnysis atsiklaupęs prie savo lovos pradėjo garsiai rėkdamas melstis: „Dieve, prašau, dovanok man dviratį. Dieve, dovanok man naują kompiuterį. Dieve, padovanok man naują kompiuterinį žaidimą. Tu viską gali...“ Vyresnysis tarė: „Ko čia taip garsiai rėki? Dievas juk nekurčias.“ Brolis atsakė: „ Žinau. Bet močiutė neprigirdi.“
-

Vienas mokinys paklausė mokytoją: „Kuo skiriasi pesimistas ir optimistas?“ Mokytojas atsakė: „Pesimistas sako: ‚Dabar viskas baisiai blogai. Blogiau jau tikrai nebegali būti.‘ Optimistas atsako: ‚Tikrai gali būti.‘

-

Klebonas sutiko vieną parapijietį ir paklausė: „Kada tu baigsi girtauti?“ Jis atsakė: „Klebone, man tikriausiai jau per vėlu taisytis.“ Klebonas drąsino jį: „Taisytis niekada ne per vėlu. Bet kada gali pradėti keistis.“ Vyras trumpai pamąstė ir tarė: „Tai tada gal aš dar vėliau pradėsiu taisytis.“
-

Vienas krepšininkas patyrė galvos traumą, neteko sąmonės, pateko į ligoninę ir išgyveno klinikinę mirtį. Po trijų dienų atsigavo. Jį aplankęs komandos draugas paklausė: „Tu buvai miręs. Ar matei Dangų?“ Jis atsakė: „Taip, buvau ten.“ Draugas vėl klausė: „Ką ten gero matei?“ Jis atsakė: „Turiu tau dvi naujienas. Turiu vieną gerą, kitą blogą. Gera yra ta, kad danguje tikrai yra žaidžiamas krepšinis. Bloga yra tai, kad jau šį trečiadienį tau ten jau suplanuotos varžybos.“
-

Kalbasi trys mamos ir pasakoja apie savo sūnus. Viena giriasi: „Mano sūnus kunigas vienuolis. Kai jis įeina į kambarį visi kreipiasi Tėve.“ Kita sako: „Mano sūnus vyskupas. Kai jis įeina, visi sako Jūsų Ekscelencija.“ Trečioji sako: „Mano sūnus 1 m 90 cm ūgio, gražus, tvirtas, raumeningas, tamsios odos spalvos, dirba fotomodeliu. Kai jis įeina, visos moterys atsidūsta O, Dieve...“
-

Vienas keleivis oro uoste registravo savo bilietą ir lagaminus skrydžiui. Priėjęs prie darbuotojos jis pyko, šaukė, kaltino ją, įžeidinėjo ją. O ji ramiai sau darbavosi toliau. Ji šypsojosi, su juo švelniai kalbėjo ir pagarbiai jį aptarnavo. Atrodė, kad ji visiškai nepyksta. Kai jis pasitraukė, kitas vyras priėjo prie tos darbuotojos registracijai. Jis jos klausė: „Žaviuosi jūsų kantrybe ir ramybe, nes mačiau, kaip elgėsi tas vyras. Jūs labai stiprus ir ramus žmogus. Kaip jūs galėjote jam tiek daug gerumo parodyti?“ Ji toliau šypsojosi ir jam atsakė: „Tai nebuvo sunku. Dabar jis keliauja į Angliją, o jo lagaminai keliauja į Japoniją“.
-

Po Mišių vienas kunigas klausė parapijietį apie savo pamokslą. Žmogus sakė: „Jūsų pamokslas buvo kaip Dievo išmintis ir gailestingumas.“ Kunigas vėl klausė: „Kodėl taip gerai manote apie mano pamokslą?“ Vyras paaiškino: „Jis buvo nesuprantamas kaip Dievo išmintis. Jis buvo beribis kaip Dievo gailestingumas.“

-

Vieno vienuolyno broliai pietaudavo tylėdami. Pietų metu galėdavo kalbėti tik tuomet, kai jie pastebėdavo, kad ko nors trūkdavo ant stalo. Jie negalėdavo nieko prašyti sau patiems. Tačiau jie galėdavo paprašyti ko nors šalia sėdinčiam broliui. Vienas vienuolis valgė sriubą ir pastebėjo, kad jo lėkštėje įkritusi negyva pelė. Jis pakėlė ranką ir stalo patarnautojui tarė: „Mano kaimynui trūksta pelės sriuboje.“
-

Nedidelis lėktuvas skrido, sugedo ir krito žemyn. Jame keturi žmonės ir tik trys parašiutai. Vienas sako: „Aš esu žinomas chirurgas. Galėčiau daug žmonių išgelbėti. Todėl imu parašiutą ir šoku.“ Tuojau kitas sako: „Esu raketų inžinierius, pats protingiausias specialistas pasaulyje. Žmonėms manęs labai reikia. Imu parašiutą ir šoku.“ Kai tie du iššoko, liko sena kunigas ir mažas vaikas. Senas kunigas tarė: „Aš jau senas. Tau, vaike, visas gyvenimas dar ateityje. Imk paskutinį parašiutą, šok, gyvenk ir tarnauk žmonėms.“ Berniukas atsakė: „Bet mes dar turime du parašiutus. Protingiausias žmogus pasaulyje paėmė mano kuprinę ir su ja iššoko.“
-

Vyras ir žmona gražiai gyveno kartu. Būdami apie 90 metų amžiaus vieną dieną jie abu staiga mirė ir pateko į dangų. Ten jiems labai patiko. Ten buvo labai gražu ir gera. Labai skanūs valgiai, puikūs drabužiai, nuostabūs žmonės, daug įvairių pramogų ir įdomios veiklos. Jie buvo labai laimingi. Vyras tarė žmonai: „Gaila, kad tik dabar čia patekome. Būtume čia jau seniai buvę, jei ne tas tavo sveikas maistas, kurį kasdien valgėme.“
-

Vieną dieną mirė didelės parapijos klebonas ir didelio miesto taksistas. Abu atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos. Taksistui jis davė gražius brangius naujus drabužius, auksinę lazdą ir namą su vaizdu į jūrą. O kunigui jis davė pigius dėvėtus drabužius, medinę lazdą ir mažą butą be gražaus vaizdo pro langą. Kunigas buvo labai pasipiktinęs ir klausė: „Kodėl tas taksistas gavo geresnius drabužius, lazdą ir namą? Tai neteisinga?“ Šv. Petras atsakė: „Matote čia mes vertiname ne pareigas, bet darbo rezultatus. Kai tu sakei pamokslus katedroje, visi miegojo suoluose. Kai taksistas vairuodavo Niujorke, visi jo keleiviai visada meldėsi jo automobilyje“.

-

Kunigas baigdamas Mišias uždavė savo parapijiečiams tokį namų darbą: „Kitą sekmadienį kalbėsiu apie melą. Tam, kad geriau suprastumėte mane, per savaitę perskaitykite Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Kitą sekmadienį kunigas pradėdamas savo pamokslą paklausė: „Pakelkite ranką visi, kurie perskaitėte Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Visi pakėlė rankas. Klebonas su šypsena tarė: „Matau, kad pamokslui apie melą jūs visi esate pasirengę, nes Morkaus Evangelijoje 17 skyriaus nėra.“