Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

MOKYMAI IR MALDOS

Aukšti siekiai

2017 04 16 - Velykų rytas

 Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Kol 3, 2

Pakalbėkime šiandien apie aukštus siekius. Daugelis žmonių yra nelaimingi ir nesėkmingi, nes jų siekiai labai maži. Jie turi daug patirties, talentų ir galimybių. Tačiau jie vargsta gyvenime, nes jų siekiai labai žemiški. Jie susitaiko su esama situacija ir netiki, kad jie gali sukurti gražią šeimą, išsilaisvinti iš priklausomybės, pilnai pasveikti iš sunkios ligos. Jie netiki, kad gali gauti geresnį darbą, paaukštinimą, didesnį atlyginimą. Jie nuolat mąsto apie tai, kokia sudėtinga jų dabartinė situacija. Jie rūpinasi ne tuo, kas aukštybėse, bet tuo, kas žemėje.

Skaičiau apie mokslinį tyrimą, kuris buvo atliktas su ligoninės pacientais, kuriems reikėjo atlikti kelio sąnario operaciją. Chirurgai pasakė jiems, kad jų sąnariai bus valomi. Visi jie rengėsi tokiai operacijai. Jiems buvo paaiškinta, kad bus daromi du labai nedideli dūriai tam, kad būtų pasiektas ir nuvalytas kelio sąnarys. Gydytojai padalino pacientus į dvi grupes. Pirmosios grupės pacientams buvo atlikta tikra pilna operacija. Antrosios grupės pacientams buvo atliktos netikros operacijos. Jiems buvo padaryti tik du nedideli paviršiniai dūriai, nepasiekiant sąnario. Chirurgai padarė tik dvi operacijos žymes ant jų odos, bet neatliko jokio giluminio sąnario valymo. Visi pacientai manė, kad jiems buvo atlikta tikra pilna operacija. Po dvejų metų toks pat skaičius abiejų grupių pacientų tvirtino, kad jų sąnario būklė pagerėjo. Be to, tai nebuvo vien tik įsitikinimas. Gydytojų atlikti tyrimai parodė, kad jų sąnarių būklė tikrai pagerėjo. Žmonės tikėjosi, kad jų keliai pasveiks, ir jų būklė pagerėjo. Jų proto vaizduotė skatino žmogaus dvasią veikti vaizdinio kryptimi.

Gal jūs šiandien matote, kad kažkas gyvenime negerai. Gal nematote išeities arba sprendimo. Siekite didelių tikslų. Siekite to, kas aukštybėse, kas jums atrodo nepasiekiama. Žvelkite į savo ateitį ne savo fizinėmis akimis, bet savo tikėjimo akimis. Įsivaizduokite savo sveiką kūną, laimingą šeimą, svajonių keliones, sėkmingą verslą.

Šventasis Raštas pasakoja apie tai, kaip Dievas davė Abraomui pažadą, sakydamas, kad jis turės daug palikuonių ir taps didele tauta. Tuomet toks pažadas atrodė visiškai neįmanomas. Jis jau buvo 80 metų amžiaus ir dar neturėjo vaikų. Įdomu tai, kad Dievas davė jam ne tik pažadą, bet ir parodė jam kaip atrodys jo palikuonių tautos. Jis liepė jam: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti... Tokie skaitlingi bus tavo palikuonys /Pr 15, 5/.“ Tikriausiai tą naktį Abraomas galėjo matyti apie 6000 žvaigždžių. Tiek pat Dievo pažadų yra Šventajame Rašte. Tuo Dievas pasako: „Tai, ką tu gali matyti, yra mano pažadai, kuriuos aš įvykdysiu.“ Be to, Dievas nuvedė Abraomą prie jūros ir pasakė: „Pažiūrėk, kiek ten smiltelių pakrantėje. Tiek tu turėsi giminių.“

Kodėl Dievas davė Abraomui tiek vaizdinių? Jis žinojo, kad Abraomas susidurs su abejonėmis, sunkumais ir kliūtimis. Patyręs nesėkmes ir nusivylimą, Abraomas išeidavo naktį į lauką, pakeldavo akis į dangų. Jis matė žvaigždes. Tas vaizdinys stiprino jo tikėjimą, kad Dievo pažadas taps tikrove. Tikriausiai dažnai jis girdėjo piktojo balsą: „Abraomai, tu per senas. Jau labai ilgai nematai teigiamų pokyčių. Tikrai neišsipildys Dievo pažadas. Pasiduok.“ Tuomet Abraomas ėjo prie jūros ir žvelgė į pakrantės smėlį. Tai priminė jam jo didelį ir prasmingą tikslą. Tas vaizdas suteikdavo jam daugiau stiprybės, siekiant šio neįmanomo tikslo.

Gal jūs šiandien jaučiatės panašiai kaip Abraomas. Gal jūsų gydytojas kartoja tą pačią blogą diagnozę. Gal jūsų finansinė situacija negerėja. Gal nerandate reikiamų žmonių. Jūs norite pasiduoti. Užmerkite akis ir mąstykite apie tą ateitį, kurios norite. Įsivaizduokite, kad jau turite tai, apie ką svajojate. Mąstykite apie savo puikią sveikatą. Mąstykite, kad jūsų šeima laiminga. Įsivaizduokite save sėkmingoje veikloje. Įsivaizduokite, kad turite namą be jokių skolų. Jūsų vizija leidžia Dievui veikti visose jūsų gyvenimo srityse. Jis sakė Abraomui: „Aš galiu sukurti tai, ką tu matai savo vaizduotėje“. Jis jums sako: „Aš galiu padaryti tai, ką tu matai. Aš galiu padaryti tai, ką tu gali įsivaizduoti.“

Vienas mano draugas pasakojo apie savo mamą, kuri būdama 53 metų amžiaus susirgo neišgydoma sunkia kepenų liga. Gydytojai išleido ją iš ligoninės, sakydami, kad jie nebegali jai padėti. Po kelių dienų ją namuose aplankė sūnus. Jis labai nuliūdo pamatęs savo mamą, kuri labai prastai atrodė. Ji svėrė tik 48 kilogramus. Jos oda buvo ryškiai geltonos spalvos. Ji buvo labai nusilpusi. Tačiau jis pastebėjo, kad kambaryje ji buvo pasikabinusi labai daug savo jaunystės nuotraukų, kai ji buvo sveika ir graži. Jos nuotraukos buvo pakabintos virtuvėje ant sienų, padėtos ant šaldytuvo ir ant spintelių. Vonios kambaryje šalia veidrodžio ji buvo pasikabinusi nuotrauką, kurioje ji sėdėjo ant žirgo. Kodėl ji pasikabino tas nuotraukas? Ji norėjo kasdien matyti tą tikrovę, kurios siekė, apie kurią svajojo. Kai ji žvelgdavo į veidrodį, ji matydavo mirtį, žvelgiančią į ją. Tačiau ji nenorėjo, kad tas vaizdas dominuotų jos mąstysenoje. Kai ji žvelgdavo į gausias nuotraukas, iškabintas visuose kambariuose, ji įsivaizduodavo save sveiką, gražią, laimingą, stiprią, besidarbuojančią, tarnaujančią. Ji siekė to, kas aukštybėse, o ne to kas žemėje. Jis siekė, kad tas neįmanomo tikslo vaizdas įsišaknytų jos mintyse. Toks tikėjimas išgydė ją. Po kelių mėnesių ji pasveiko. Jau praėjo virš 30 metų nuo tos dienos. Ji šiandien sveika, stipri, laiminga, tarnaujanti. Ji meldžiasi už kitus, prašydama išgydymo malonės jiems.

Gal augote nedarnioje šeimoje, gal negavote tinkamo išsilavinimo, nepatekote į prestižinį universitetą. Gal jums atrodo, kad jūsų svajonė per didelė, kad jos savo jėgomis nepasieksite. Gal manote, kad jums trūksta talentų, galimybių, išsilavinimo, pinigų arba valios. Prisiminkite, kad Dievo svajonė jums yra daug didesnė, negu jūs galite įsivaizduoti. Jūs labai nustebtumėte, jei galėtumėte bent akimirkai pažvelgti į tai, ką jis jums yra paruošęs. Neleiskite, kad jūsų žemiška patirtis valdytų jūsų gyvenimą. Savo mintyse pakilkite nuo savo sudėtingos situacijos. Perženkite savo mąstymo ribas. Pasvajokite drąsiau. Pažvelkite plačiau. Siekite didesnių tikslų ir tikėkite, kad Dievas visada patenkina „visas jūsų reikmes iš savo turtų gausos Jėzuje Kristuje /Fil 4, 19/.“

Prieš keletą metų stebėjau pokalbį su vienu dainininku. Televizijos laidos vedėja paklausė jo, kodėl jo dainos pilnos neapykantos, prievartos, pykčio. Ji klausė jo, kodėl jis visada dainuoja apie žudynes, smurtą, šaudymą. Jis atsakė: „Aš noriu parodyti tikrovę. Aš noriu parodyti tikrą gyvenimą. Toks yra gyvenimas. Tokia tikrovė, kurioje gyvename.“ Šis atsakymas parodė, kad jo požiūris į pasaulį buvo labai siauras. Tai labai maža pasaulio dalis, kurią jis apdainuoja savo kūriniuose. Jis gyveno labai vargingame rajone, kuriame kasdien įvykdavo daug nusikaltimų ir kitų blogų dalykų. Jo požiūris į pasaulį buvo labai ribotas, nes už kelių kilometrų buvo visiškai kitokia aplinka. Tame rajone žmonės kūrė laimingas šeimas, lankė mokyklas ir universitetus, darbavosi didelėse įmonėse ir tarnavo kitiems. Ten buvo daug meilės, ramybės, laimės, sėkmės ir daug kitų teigiamų dalykų.

Šventasis Raštas pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ant vieno kalno. Ten jo mokiniai savo vizijoje matė prisikėlusį Jėzų, švytintį visoje savo šlovėje ir galioje. Jėzus ruošė savo mokinius savo pergalės akimirkai. Jis mokė juos žvelgti į tai, kas aukštybėse, į tą nuostabią ateitį, kurios jie siekė. Jis rodė jiems tą ateities viziją, į kurią jis ėjo ir vedė juos.

Skaičiau apie vieną jauną šeimą, kuri įkūrė organizaciją vaikams gyvenantiems globos namuose. Jie pastebėjo, kad tie vaikai turi labai mažai galimybių pakeliauti ir pamatyti pasaulį. Kiekvieną šeštadienį jie nuvykdavo į globos namus, iš ten pasiimdavo grupę vaikų ir nusiveždavo juos į gražų paplūdimį prie jūros. Tą dieną jie pavadino svajonių diena. Vaikai žaidė gražiame paplūdimyje, džiaugėsi saulės spinduliais, gėrėjosi vandenyno didybe. Po to, jie pasakojo vaikams apie tai, kaip Dievas juos sukūrė dar prieš jiems ateinant į šį pasaulį. Jie dažnai kartojo jiems, kad visi vaikai turi didingumo sėklas savyje, kad jie sukurti laimingam ir gražiam gyvenimui. Jie siekė parodyti vaikams gyvenimo grožį ir prasmę. Jie drąsino vaikus svajoti, siekti didelių tikslų, lankyti mokyklą, geriau mokytis, gauti stipendijas studijoms. Jie padėjo vaikams pakilti iš vargingo gyvenimo, siekti išsilavinimo, mėgstamo darbo, kurti darnias šeimas ir daryti teigiamą įtaką pasauliui.

Jūsų ateitis priklauso nuo jūsų siekių. Jūs sukuriate tai, apie ką dažniausiai mąstote. Jūsų dabartiniai tikslai nulemia tai, kokia bus jūsų ateitis. Mąstykite apie savo sveikatą, išsilaisvinimą iš priklausomybių, mėgstamą darbą, darnią šeimą. Įsivaizduokite save laimingą, sveiką, stiprų, ramų, talentingą, sėkmingą. Nesustokite, neliūdėkite, nenusiminkite. Prisiminkite, kad ši diena yra nauja. Jūsų didžiausios pergalės yra jūsų ateityje. Siekite didelių dalykų. Siekite to, kas aukštybėse. Nuimkite savo žemiškas ribas nuo Dievo. Įsivaizduokite tai, ko savo jėgomis negalėsite pasiekti. Nuolat mąstykite apie tai, ko norite, ko siekiate, ko trokštate. Tuomet jumyse slypinti Dvasios galia pašalins visas kliūtis jūsų kelyje. Ji pritrauks reikiamus žmones ir galimybes. Ji dėlios jūsų žingsnius taip, kad sukurtumėte tai, kas jūsų žemišku žvilgsniu dabar atrodo neįmanoma.

Stiprinantis žodis

2017 04 09

 Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius /Iz 50, 4/.

Pakalbėkime šiandien apie stiprinantį žodį. Visi esame pašaukti stiprinti nuvargusius, nusivylusius, nuliūdusius žmones. Gal neturime psichologinio išsilavinimo, retorikos talento, bendravimo įgūdžių. Bet visi galime padrąsinti nusivylusį bendradarbį, pakylėti nuliūdusio šeimos nario nuotaiką, stiprinti sergantįjį. Kiekvienas esame kupini neribotos galios. Mūsų balse slypi gydanti galia. Mūsų šypsenoje slypi teigiama energija. Mūsų prisilietime slypi ramybės galia. Neškime palaimą visur kur tik einame.

Vienas įžymus beisbolo žaidėjas yra pasakęs: „Geras treneris sugeba įtikinti kiekvieną savo žaidėją, kad jis yra daug geresnis, negu tai, ką rodo jo rezultatai. Toks treneris padidina žaidėjo pasitikėjimą savimi ir savo galiomis. Jis nuolat parodo, kad tiki to žaidėjo sėkme. Tokia trenerio elgsena padeda žaidėjui atrasti naujus talentus, kurių jis anksčiau nepastebėjo savyje.“ Kai pastebime daugiau gerumo kitame žmoguje, tada padedame jam atrasti ir gyventi pagal tai.

Esame sukurti ir pašaukti gerbti, stiprinti ir drąsinti kitus pasaulyje. Kai stipriname kitą, mes padedame jam eiti greičiau pirmyn. Kiekvienas iš mūsų kasdien turime galimybių ką nors pasveikinti, paremti, palaikyti, pagerbti, padrąsinti, padėti jam siekti savo svajonių. Turime pastebėti jo stipriąsias savybes. Turime pastebėti tai, ką tas žmogus gerai padaro, kas jam patinka, ką jis mėgsta, kuo jis žavisi. Turime pastebėti jų stiprybes ir padėti jiems jas atskleisti. Mes galime pastebėti tas galias kituose, kurių jie patys niekada neatrastų. Tokiu būdu mes galime padėti jiems žengti drąsius žingsnius. Paprasčiausias žodis pasakytas apie juos gali padrąsinti ir sustiprinti juos. Visada galime pasirinkti ir parodyti jiems vien tik jų trūkumus ir silpnybes arba pabrėžti jų galias ir ypatingus sugebėjimus, kuriuos jie nešiojasi savyje. Galime parodyti jiems tai, ką jie turi geriausia arba tai, ką jie turi blogiausia.

Buvo daromos apklausos su nuteistaisiais kalėjimo bausme. Tas tyrimas nustatė, kad apie 70 proc. kalinių vaikystėje ar jaunystėje buvo gąsdinami kalėjimu. Jiems buvo ne kartą pasakyta: „Tu tikrai pateksi į kalėjimą, jei taip gyvensi, ir darysi tokius darbus.“ Jų tėvai, mokytojai ir draugai sėjo netinkamą sėklą jų širdyse. Jie tikėjosi blogiausių rezultatų ir nejučia juose ugdė blogio sėklas. Koks būtų buvęs tų kalinių gyvenimas, jei jiems vaikystėje kas nors būtų parodęs tikėjimą jais? Kaip jų gyvenimas būtų pakrypęs, jei suaugusieji būtų parodę jų talentus ir stipriąsias savybes? Tikriausiai dauguma kalinių būtų kitose vietose, jei juos supantys žmonės jiems būtų kartoję: „Kai užaugsi, tu būsi geras gydytojas, turtingas verslininkas, nuostabus mokytojas, puikus vadovas ar sėkmingas politikas. Aš matau, kad tu turi visa tai, ko reikia tam pasiekti. Aš tikiu, kad tavo talentai gali padėti tau daug pasiekti gyvenime.“ Daugeliui vaikų ir jaunų žmonių reikia tų žmonių, kurie pastebėtų tai, ką jie sugeba daryti gerai, kas jiems patinka, kokios jų svajonės, ko jie siekia gyvenime, kas juos uždega ir įkvepia. Jiems reikia tokių tėvų, mokytojų ir globėjų, kurie paskirtų laiko ir įvardintų jų talentus bei padėtų juos panaudoti.

Kiekvienas iš mūsų galime uždegti svajonę kito žmogaus širdyje. Kiekvienas galime įkvėpti kitą drąsiems siekiams. Galime kitus žmones pastūmėti pirmyn. Galime stiprinti kitų tikėjimą savo talentais ir sugebėjimais. Turime daug galimybių ugdyti kituose savo galias. Parodykime kitų talentus. Uždekime ir padrąsinkime juos siekti didelių tikslų ir svajonių. Nesusikoncentruokime per daug į savo tikslus. Drąsinkime kitus ir stiprinkime jų tikėjimą, paskatinkime juos susikurti didesnę viziją savo gyvenimui.

Aplink mus tiek daug žmonių, kurie niekada negirdėjo: „Tu turi talentą. Tu turi dovaną. Tavęs laukia dideli laimėjimai.“ Tarp tų žmonių, su kuriais dirbate, su kuriais žaidžiate, su kuriais gyvenate, yra daug tokių, kurie trokšta išgirsti tokius žodžius. Kai kurie jūsų šeimos nariai jau seniai laukia, kad jūs juos palaimintumėte tokiais žodžiais. Jie nori, kad kas nors sustiprintų jų tikėjimą ir įkvėptų drąsos siekti savo svajonių. Jie laukia, kada mes pasakysime: „Didžiuojuosi tavimi. Tikiu, kad tavęs laukia dar daug nuostabių dalykų. Tave tikrai laimina Dievas.“ Kiekvienam reikia kitų įvertinimo, pripažinimo, pritarimo, padrąsinimo. Kiekvienam reikia tokio palaiminimo.

Kai bendrauju su sėkmingais vadovais, dažnai klausiu jų, kokia gi jų sėkmės paslaptis. Daugelis iš jų prisimena vieną žmogų, kuris juos padrąsino, kuris tikėjo jų sėkme. Jie prisimena tą, kuris juos sustiprino tuomet, kai jiems buvo ypatingai sunku. Kažkas juos pastūmėjo ten, kur jie dabar yra. Dabar dauguma iš jų siekia padėti kitiems atrasti savo dar neišnaudotas galias, jas dar labiau ugdyti. Tokie vadovai auga ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir padeda savo organizacijų nariams augti ir tobulėti. Daugelis tokių organizacijų veiksmingiau vykdo savo užsibrėžtus tikslus. Sėkmingi vadovai parodo, kad visiems mums reikia tokio žmogaus, kuris mus įkvėptų ir padrąsintų.

Neseniai girdėjau kaip vienas vyras pasakojo, kad jo žmona visada mėgo aukštakulnius batelius. Ji buvo dvidešimt penkerių metų, kai jie susipažino. Ji labai didžiavosi savo gražių batų kolekcija. Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių, jie pateko į autoavariją. Jų automobilis trenkėsi į didžiulį sunkvežimį, kuris netikėtai išvažiavo iš šalutinio kelio. Vyro patirtos traumos buvo nedidelės. Tačiau jo žmonos kojų kaulai buvo labai sulaužyti. Gydytojai keletą mėnesių bandė juos taisyti ir gydyti. Tačiau vieną dieną jie išleisdami ją namo pasakė: „Padarėme viską, ką galėjome. Jūsų kaulai buvai ypatingai pažeisti. Jūs tikrai nebegalėsite vaikščioti. Nebegalime jums daugiau padėti.“ Ši jauna pora susimąsčiusi, tylėdama važiavo savo automobiliu namo. Vyras matė didžiulį nusiminimą jaunos žmonos veide. Paėmęs ją ant savo rankų jis nešė ją nuo automobilio prie jų namo durų. Ją nešdamas jis jai sakė: „Prašau tavęs tik vieno dalyko. Pamiršk, ką šiandien tau gydytojai pasakė! Prašau tavęs, tikėk, kad tu tikrai vaikščiosi!“

Vakarais grįžęs iš darbo namo jis ją rasdavo sėdinčią invalido vežimėlyje, verkiančią, nuliūdusią. Jis ją pakeldavo, laikydavo ir prašydavo nors trumpam pastovėti. Ir taip kiekvieną vakarą jie kovojo su šia negalia keletą metų. Po daugelio metų šių skausmingų pratybų ji galėjo pasiremdama žengti savo pirmuosius žingsnius. Paskui galėjo apsiauti sportinius batelius ir pati žengti keletą žingsnelių. Šiandien ji ir vėl vaikšto su savo mėgstamais aukštakulniais bateliais taip, kaip prieš daugelį metų. Visa tai jiems pavyko pasiekti, nes jie atsisakė patikėti beviltiška gydytojų nuomone. Vyro padrąsinimo žodžiai ir veiksmai kasdien ją pakeldavo iš nusivylimo ir susitaikymo su šia nelaime. Jis jai nuolat primindavo, kad Dievas, pašaukęs juos į šį pasaulį, kovoja jų pusėje ir, kad jam nėra negalimų dalykų. Jis pats kovojo, savo švelnumu ją drąsino kovoti tiek, kiek reikės, net jei tai pareikalautų 10, 20,30 metų ar net iki pat mirties.

Tarp tų žmonių, su kuriais dirbate, su kuriais žaidžiate, su kuriais gyvenate, yra daug tokių, kurie laukia, kad kas nors juos palaimintų tokiais žodžiais: „Didžiuojuosi tavimi. Viskas bus gerai. Tikrai surasi sprendimą. Tikiu, kad tavęs laukia dar daug nuostabių dalykų. Tave tikrai laimina Dievas.“ Kiekvienam reikia kitų įvertinimo, pripažinimo, pritarimo, padrąsinimo. Kiekvienam reikia priminti, kad juos laimina Dievas.

Jėzus pats tai puikiai parodė. Jis nekalbėjo apie žmonių nuodėmes, klaidas ir silpnybes. Jis nesmerkė žmonių, bet stengėsi įžvelgti, ką jie dar galėtų padaryti, kaip jie galėtų augti, kuo jie galėtų tapti. Jis stengėsi įžvelgti dar neišnaudotas žmogaus galias. Žinome, kiek daug klaidų ir neišmintingų sprendimų padarė jo mokinys Petras. Jis buvo neišsimokslinęs, nepatyręs ir nekantrus. Jėzus nuo pat jo pašaukimo dienos, įžvelgė jo asmenybėje didžiulį potencialą. Jis žvelgė ne į tai, koks Petras buvo, bet į tai, kuo jis galėjo tapti. Jėzus matė, kad Petras gali tapti vienu iš geriausių jo mokinių. Jis drąsino Petrą, jį globojo, mokė, mesdamas jam naujus iššūkius ir jį paremdamas sunkumuose. Jėzus buvo tas žmogus, kuris padėjo Petrui augti ir gyventi pagal savo pašaukimą. Su mūsų parama ir pagalba žmonės gali nuveikti daug didesnių dalykų, negu galėtų patys vieni. Mūsų pasitikėjimas jais, padrąsinimas, parama, globa, patarnavimas gali padaryti didžiulę įtaką jų gyvenime.

Jėzus niekuomet nesmerkė žmonių, bet nuolat stengėsi įžvelgti tai, ką jie dar galėtų padaryti, kaip jie galėtų augti, kuo jie galėtų tapti. Jis stengėsi įžvelgti dar neišnaudotas žmogaus galias. Žinome, kiek daug klaidų ir neišmintingų sprendimų padarė jo mokinys Petras. Jis buvo neišsimokslinęs, nepatyręs ir nekantrus. Jėzus nuo pat jo pašaukimo dienos, įžvelgė jo asmenybėje didžiulį potencialą. Jėzus matė, kad Petras gali tapti vienu iš geriausių mokinių. Jis drąsino Petrą, jį globojo, mokė, mesdamas jam naujus iššūkius ir jį paremdamas sunkumuose. Jis padėjo savo mokiniui augti ir pilnai gyventi pagal jam duotą pašaukimą.

Todėl būkime atidūs ir pastebėkime daugiau galimybių, kuriomis Dievas kviečia mus stiprinti vienišus, nuliūdusius, vargstančius ir kenčiančius. Parodykime kitiems, kad jais rūpinamės. Skirkime laiko juos padrąsinti, parodyti dėmesį. Stenkimės pakylėti tuos, kuriuos Dievas mums siunčia. Padrąsinkime kitus kasdien. Ieškokime galimybių kitiems parodyti gerumą. Jei taip gyvensime, mes sėsime gerumo sėklas savo ir kitų gyvenime. Jei pakylėsime kitus, Dievas ir mus pakylės. Tikiu, kad patirsime dar daugiau jo gerumo. Gyvensime laimingą ir prasmingą gyvenimą, kuriam esam pašaukti. Atskleisime tai, kas geriausia savyje ir gausiai laiminsime kitus ne tik žodžiais, bet ir darbais, turtais bei talentais.

Prisikėlimo dvasia

2017 04 02

Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. /Rom 8, 11/

Pakalbėkime šiandien apie mumyse gyvenančią Dvasią. Jei turime prisikėlimo Dvasią, mes turime visa tai, ko mums reikia. Bet dažnai pamirštame tai ir sakome: „Jei turėčiau daugiau pinigų, aš galėčiau daugiau nuveikti ir sukurti tai, apie ką svajoju. Jei turėčiau didesnį namą, būčiau laimingas. Jei turčiau tam tikrą talentą, geresnį charakterį, daugiau bendraminčių, tuomet aš būčiau sėkmingas. Tuomet įgyvendinčiau savo svajonę.“ Kalbėdami apie savo trūkumus, mes ieškome pasiteisinimų. Tokie pasiteisinimai trukdo mums pastebėti tai, ką turime.

Šventasis Raštas primena mums, kad Dievas davė visa tai, ko mums reikia dabar ir reikės ateityje. Mes turime talentų, draugų, ryšių, lėšų ir patirties, kurios mums reikia dabar. Gal mums reikės daugiau šių dalykų kitą mėnesį arba kitais metais. Turime pasilikti ramūs. Mes gausime pakankamai ir tam laikotarpiui. Jis pasirūpins, kad gautume daugiau tuomet. Psalmių knyga primena mums: „Tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta /Ps 34, 11/.“ Jei pasitikime, Viešpačiu, mums nebereikia nerimauti. Jis tikrai pasirūpins, kad mes tai turėtume tuo metu, kai mums to labai reikės.

Viename moksliniame straipsnyje skaičiau pasakojimą apie žuvis vadinamas Mozės pėdomis. Jos gyvena Raudonojoje jūroje tarp daugelio įvairiausių kitų žuvų tuose vandenyse. Tačiau jos yra ypatingos tuo, kad jų neėda toje jūroje plaukiojantys ir medžiojantys rykliai. Mokslininkai pastebėjo, kad jos išvengia mirties nuo ryklių, nes turi neįprastą apsaugos sistemą. Jausdamos, kad artėja pavojus, jos išskiria labai nuodingą ir stiprų skystį, kuris kelioms sekundėms paralyžiuoja ryklio nasrus. Nuotraukoje buvo vaizduojama ta žuvis ramiai plaukiojanti tarp plačių ryklio nasrų. Rykliui reikėjo tik sukąsti dantis ir pietūs butų buvę jo skrandyje. Tačiau jam nepavyko to padaryti ir žuvis sau ramiai nuplaukė toliau. Dievas sukūrė šią mažą žuvį tokią, kad ji gali lengvai apsisaugoti nuo daugelio didžiulių plėšrūnų. Kaip ta žuvelė jaučiasi būdama tarp ryklio nasrų? Tikriausiai ji net neišsigąsta, jos kraujospūdis staiga nepakyla, ji tikrai neskambina policijai, ji nepuola į neviltį, bet tiki, kad ji vis tiek išgyvens. Ji žino, kad ji turi šią galią, kad nieko bloga negali jai atsitikti. Ta žuvelė žino, kad ji yra ypatinga, ir kad nėra tokia pati kaip daugelis kitų žuvų. Todėl ji plaukioja ramiai, nieko nebijodama ir nuolat pasinaudodama savo ypatinga galia.

Panašiai kaip ir ta maža žuvelė, ir mes turime ypatingą dievišką galią, kuri padeda mums kovoti su gyvenimo sunkumais. Mes esame žmonės, mylimiausi Dievo kūriniai, kuriems jis įkvėpė savo dvasią, savo gyvenimą, apdovanojo savo garbe ir orumu, apsupa mus savo malone kaip skydu, ir nuolat saugo bei globoja mus.

Jei mus apninka mintys, kad mes nieko nepasieksime gyvenime, nieko gero nenuveiksime, nepasveiksime, nepakilsime, turime paleisti tą nuodingą skystį į mūsų dvasios priešo nasrus. Tai reiškia, kad sunkiomis akimirkomis turime prisiminti ir sau nuolat kartoti: „Esu Dievo vaikas, esu nugalėtojas, nes turiu jo Dvasią, kuri gydo, gaivina, ramina, ir drąsina.“ Jei laikysimės tokio nusiteikimo ir mąstymo, ta Dvasia pakylės mus, kai patirsime nesėkmę. Ji padės mums pereiti bet kokius vargus ir nugalėti bet kokius sunkumus. Turime tą pačią Dievo galią, kuri lydėjo Jėzų kančioje ir vedė jį į pergalingą prisikėlimą.

Nesame prastos išvaizdos ir nepatrauklūs. Nesame silpno intelekto ir sveikatos. Nesame per jauni, per seni. Mes esame Visatos Kūrėjo Visagalio Tėvo sūnūs ir dukros. Turime visa tai, ko reikia laimingam gyvenimui. Nusikratykime baimes, nusivylimą, liūdesį. Paklekime galvas. Žvelkime į tai, ką Dievas mums davė. Kartokime: „Turiu dieviškąją galią savyje. Visagalio Tėvo meilė mane pagaubia. Jis laiko mane savo rankoje. Jis kovoja mano kovas. Niekas negali man pakenkti. Turiu talentus, galimybes, ryšius, kurių man reikia šiandien.“

Vienas jaunas neturtingas studentas pasakojo man apie tai, kaip jis padavė stipendijos prašymą universiteto administracijos atstovui. Studentas buvo labai talentingas ir darbštus. Buvo vienas iš pačių geriausių studentų. Bet tas universiteto atstovas nusprendė neskirti šios stipendijos jam. Bet studentas, būdamas labai giliai tikintis maldoje ir toliau kreipėsi į Dievą dažnai kartodamas: „Dieve, tikiu, kad šis atsakymas nėra tavo atsakymas man. Ačiū, kad man siunti tuos žmones, kurie man palankiai nusiteikę. Žinau, kad turiu baigti kovoti tik tada, kai tu man pasakysi, kad jau baigta. Tikiu, kad tu ir toliau kovoji dėl mano svajonės.“ Po kelių savaičių jis gavo laišką iš universiteto administracijos atstovo, kuris patvirtino, kad jam skirta stipendija. Be to, ji buvo dar didesnė, negu ta, kurios prašė studentas. Jų pokalbio metu universiteto darbuotojas prisipažino, kad jis niekaip negalėjo ištrinti to studento iš savo atminties. Jis kasdien galvojo apie tą studentą. Kai jis važiuodavo į darbą, vakarieniaudavo, ir net nubudęs vidurnaktį mąstydavo apie tą studentą. Niekaip negalėjo atsikratyti tų minčių. Po tokio sąžinės graužimo, jis nusprendė paskirti stipendiją. Bet jau visos dalinės stipendijos buvo paskirstytos, todėl jis paskyrė jam pilną stipendiją, kurios buvo taupomos ypatingiems atvejams.

Dievas tikrai žino, kaip pakreipti žmogaus širdį. Jei tas žmogus neklauso Dievo, tada Dievas perkelia jį kur nors kitur iš mūsų kelio. Jis veikia galingai, tvarko viską išmintingai ir su meile. Jis turi daug nuostabių galimybių paruošęs, net ir sunkiausią vargo ir kančios akimirką. Šv. Raštas dažnai mums kartoja, kas Dievas numatė kiekvieną mūsų gyvenimo dieną dar prieš mums ateinant į šį pasaulį. Jis turi gerą planą su laiminga pabaiga.

Tačiau daug žmonių susitaiko su savo problemomis, sakydami: „Tai mano likimas. Nieko gero nebegaliu tikėtis. Nebeišsivaduosiu iš šios priklausomybės. Nebeturiu jokios išeities.“ Jie užstringa savo skurde, ligose, konfliktuose, problemose ir varguose. Kaip sunkiai gyvenimas mus slėgtų, nesustokime, bet eikime pirmyn. Tikėkime, kad jis mus veda teisingu keliu. Jei gyvensime su nuolatiniu tikėjimu, vieną dieną pastebėsime, kaip nuostabiai viskas keičiasi.

Jauna mergina pradėjo dirbti kino studijos priimamajame budėtojos padėjėja. Ji dirbo tik kelias valandas per dieną. Ji buvo kviečiama į darbą tuomet, kai budėtoja buvo labai užimta. Jauna moteris tikėjo gausia Dievo palaima. Ji gavo kitą darbą tuomet, kai buvo atleista viena studijos darbuotoja. Po kelių mėnesių ją netikėtai paaukštino ir jai atiteko vienos skyriaus vedėjos vieta, kuri išėjo motinystės atostogų. Kartą tos firmos savininkas pasakė savo direktoriui: „Man patinka ši mergina. Man patinka jos nusiteikimas, jos charakteris, jos pasiaukojimas. Pasirūpink, kad ji čia pasiliktų.“

Per keletą metų ji tapo tos pačios didelės filmų kompanijos viceprezidente. Ji laiminga ir stebisi: „Vis dar negaliu patikėti, kad per keletą metų pradėjusi budėtojos padėjėja tapau viena iš firmos vadovių.“ Kas įvyko? Ji patyrė tai, kas jai buvo paruošta ir dovanota. Dievas jau yra paruošęs nuostabių dalykų mūsų ateityje. Gal ir nematome viso to. Gal ir nesuprantame, kas vyksta. Pasilikime tikėjime, darykime geriausia, ką galime. Labai greitai pastebėsime neįtikėtinų pokyčių.

Jei dabar mes dar neturime to, ko mums reikia, vadinasi mums to dar nelabai reikia. Jei dabar negauname to, ko prašome, nesinervinkime, nekovokime, bet pasilikime ramūs. Kai mums ko nors labai trūksta, melskimės, kartodami: „Esu aprūpintas, apdovanotas, palaimintas, stiprus, ramus. Turiu savyje visa tai, ko man reikia šią akimirką. Žvelgiu ne į tai, ko neturiu, ko trūksta, ko man reikia. Viešpatie, dėkoju, kad man duoti visa tai, ko man reikia šiandien.“

Jei dar gyvename, vadinasi Dievas dar turi kažką nuostabaus mums parengęs. Jis jau būtų seniai mus pasiėmęs pas save, jei nebeturėtume, ką duoti kitiems. Jei dar kvėpuojame, mes kiekviename žingsnyje galime patirti dar daug nuostabių dalykų. Gal šiandien, gal ryt, gal kitą savaitę. Tikiu, kad gausi palaima liejasi į mūsų gyvenimą. Dvasia, kuri gyvena mumyse, prikėlė Jėzų iš mirties. Ji veikia šiandien ir pakylės mus visose mūsų gyvenimo srityse ateityje. Jei taip mąstysime, mes priimsite dar daugiau galimybių, laimėjimų, sveikatos, meilės, ramybės ir kitų jos gausių malonių.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ